Vadovas Aivaras Ratkevičius
2020–2022 m.
Fizinis aktyvumas ir fiziniai pratimai yra naudingi gydant daugelį lėtinių ligų bei mažinant įvairių susirgimų riziką. Tyrimų programos tikslas –ištirti medžiagų apykaitos, kognityvinio ir motorinio darbingumo, jungiamojo audinio bei griaučių raumenų molekulinių, morfologinių ir funkcinių ypatybių priklausomybę nuo fizinių krūvių, amžiaus, mitybos, miego bei aplinkos veiksnių. Šešios tyrimų grupės tirs vaikus, suagusius bei senyvo amžiaus žmones, kurie bus sveiki ir neįgalūs, nesportuojantys, fiziškai aktyvūs bei aktyviai sportuojantys. Tyrimai bus atliekami ir su C57BL/6J, BEH, BEL ir DUI linijų pelėmis, pasižyminčiomis įgimtais medžiagų apykaitos ir griaučių raumenų skirtumais. Bus bendradarbiaujama su Latvijos, Estijos, Lenkijos, Švedijos, Norvegijos, Vokietijos, JAV, Izraelio, Didžiosios Britanijos, Japonijos bei kitų šalių mokslininkais, kad užtikrinti mokslinių tyrimų kokybę ir tarptautiškumą. Bus vykdomi seminarai, konferencijos, mokslinės veiklos planų bei rezultatų pristatymai universitete bei už jo ribų. Bus siekiama supažindinti universiteto darbuotojus, studentus bei visuomenę su naujausiais mokslo pasiekimais bei skatinti domėtis tiriamąja veikla, kaip svarbiu pažangos varikliu.
Raumenys dirbdami išsiskiria į kraujotaką daugybė miokinų (IL-6, Il-10, BDNF, irisin ir kt.) ir taip komunikuoja su kitais organais ir audiniais (Pedersen 2011). Žinoma, kad BDNF padidėjimas yra didesnis atlikus 35 min trukmės fizinius pratimus palyginus su tokios pačios trukmės kongnityviniaiss pratimais (Håkansson et al. 2017). Šis BDNF padidėjimas siejamas su fizinės ir psichinės sveikatos pagerėjimu senyvo amžiaus žmonėms (Byunand Kang, 2016).
Treniruotės taikant didelio intensyvumo fizinių pratimus (HIT pratimus) mažina antsvorį ir kraujospūdį, didina jautrumą insulinui bei mitochondrijų biogenezę griaučių raumenyse (Batacan et al. 2016, Robinson et al. 2017, Wyckelsma et al. 2017). Fizinis aktyvumas derinamas su saikinga mityba gerina žmonių sprendimo priėmimo greitį ir tikslumą, o taip pat gerina atmintį bei sugebėjimą koncentruoti dėmesį (Veronese et al. 2017).
Senstant dėl mažėjančio fizinio aktyvumo pablogėja kognityvinės, socialinės, sensorinės ir motorinės funkcijos, dažnai pasireiškia depresija, nuovargio sindromas bei socialinis pasyvumas (Kramer and Erickson 2006; Park and Reuter-Lorenz 2009; Voelcker-Rehage et al. 2010). Žinoma, kad fizinis aktyvumas, kaip ir saikingas kalorijų apribojimas, yra gera prevencinė priemonė kovai prieš neurodegeneracines ligas (Marosi and Mattson, 2014;van Praag et al. 2014). Fizinis aktyvumas taip sudaro sąlygas mažinti judėjimo problemų turinčių žmonių socialinę atskirtį.
Siekinat gerinti žmonių sveikatą ir savijautą populiarėja įvairūs mitybos ribojimai, kurie taikomi dietų forma. Tikios dietos dažnai neturi pakankamo mokslinio pagrindimo, nes žmonių tyrimuose sunku tiksliai kontroliuoti ir įvertinti mitybą (Tay et al. 2017). Šių problemų galima išvengti tiriant genetiškai homogeniškas peles, kai nesunku kontroliuoti mitybos ypatumus bei aplinkos sąlygas.
