A. Skurvydas: „Aerobinė veikla skatina protavimą“

Interneto svetainėje „Vakarų Lietuvos medicina“ (http://www.vlmedicina.lt ) pasirodė interviu su Akademijos rektoriumi Albertu Skurvydu apie profesoriaus knygą „Modernioji neuroreabilitacija: judesių valdymas ir proto treniruotė“. Kviečiame susipažinti su žurnalistės Zitos Voitiulevičiūtės straipsniu.

A. Skurvydas: „Aerobinė veikla skatina protavimą“

Prof. Albertas Skurvydas ir pats stengiasi, ir kitiems pataria veikti taip, kad veikla būtų įdomi, su atpildu, originali, įvairi, spontaniška ir atliekama realioje aplinkoje – taip išsaugosite savo nervines ląsteles.

Visų pirma klausimas jums pačiam – kaip pats būdamas tokios knygos autorius, akademijos rektorius, stengiatės save sveikatinti?

Nesu tradicinis sveikuolis, bet mėgstu sportuoti. Kartą per savaitę patinka pažaisti futbolą. Šis žaidimas padeda valdyti judesius, sukelia emocijų, suteikia atpildą, jeigu įmuši įvartį. Taip pat labai mėgstu lėtai pabėgioti. Per savaitę kartą.

Mėgstu skaitinėti ką nors originalaus – pradedant filosofija, baigiant literatūra apie įvairius fiziologinius dalykus. Jeigu per dieną neperskaitau kelių straipsnių, man kažko trūksta. Sužinoti ką nors naujo man yra tarsi dopingas. Man patinka pats mokslas – tai tarsi išgerti geros kavos puodelį, tarsi atpildas.

Iš kur radosi jūsų domėjimasis nervinėmis ląstelėmis? Juk tai daugeliui tokios sunkiai suvokiamos struktūros, į kurias net baisu pradėti gilintis…

Kiek save pamenu, mane visą laiką traukė tai, kas sunkiai suprantama. Tai turbūt būdinga kiekvienam studentui. Kai pats juo buvau, man pasirodė, kad įdomu, kaip valdomi judesiai. Tyrinėti, kaip dirba raumenys, yra žymiai paprastesnis dalykas. O kaip valdomi milijonai skirtingų judesių?

Prieš kokius 25-erius metus man į rankas pakliuvo žymaus rusų mokslininko, anuomet nepripažinto už savo įdomias idėjas, Nikolajaus Bernšteino knygos. Jos išverstos į anglų kalbą ir yra labai populiarios. Jis yra vienas iš šiuolaikinio požiūrio į judesių valdymą pradininkų. N. Bernšteinas aiškino, kad kiek kartų žmogus bekaltų į sieną plaktuku vinį, vis bus kitaip ir kitaip, o tai reiškia, kad galvos smegenys tą pačią problemą sprendžia vis kitokiu būdu. Prieš 25 m. man tai pasirodė labai įdomu. Tais laikais literatūros buvo mažiau, trūko aparatūros, tad nelabai galėjome tirti, bet domėjausi, skaičiau, gilinau žinias.

Protas, emocijos, socialinė aplinka, intuicija – vis tuo domiuosi. Šioje srityje mokslas labai intensyviai auga.

Kaip reikalas priėjo iki knygos?

Prieš kokius 5-7 m. dėstydamas kineziterapeutams pradėjau domėtis, kaip reikia atkurti nervų sistemą judesiais – t.y. kaip atkurti neuronus, nervines ląsteles, tinklus. Pradėjau lįsti į įvairius šaltinius, ėmiau tyrinėti pacientus po insulto, sergančius kitomis nervinėmis ligomis.

Pasaulio klinikose taikoma daug įvairių technologijų – pradedant robotais, baigiant judesių apribojimo technologijomis.

Pavyzdžiui, naujausi dalykai – jeigu neuronai yra pažeisti, pusiau mirę, norint, kad jie geriau atsigautų, reikia juos aktyvinti. Jeigu jie nedirba, jie neatsigaus. Tad jų vietą užims kiti. Tai, kas nedirba, iškart užleidžia vietą kitam. Prieš penkerius metus buvo atlikta daug fundamentalių tyrimų su gyvūnėliais, kurie parodė, kad galvos smegenys, kitaip nei anksčiau manyta, yra labai plastiškos.

Paskutinis mokslo žodis yra tas, kad norint paveikti smegenis, jos privalo dirbti. Labiausiai jos keičiasi, jeigu veikla yra įdomi, su atpildu, originali, įvairi, spontaniška ir ekologiška, t.y. atliekama realioje aplinkoje. Kuo daugiau domiesi, kuo daugiau pamatai, tuo labiau tobulini savo smegenis. Yra atlikta daug tyrimų, pritaikyta daug technologijų, kaip visa tai pritaikyti šiuolaikinėje neuroreabilitacijoje.

Pavyzdžiui, jeigu yra pažeistas dešinysis smegenų pusrutulis, sveikasis pusrutulis užblokuos jį arba jį slopins. Tad jeigu pacientui dėl pažeistų smegenų negaluoja ranka, reikia versti ją dirbti, o ne kompensuoti jos sveikąja. Ir versti taip, kad judesiai būtų atliekami natūraliai. Pavyzdžiui, nuimti kavos puodelį, bandyti rašyti, žengti žingsnį ir už tai gauti atpildą. Taip pat atlikti reiktų įvairius, kintančius, spontaniškus dalykus.

Kaip jūsų tyrimai gali būti naudingi sveikam žmogui? Tai yra ar gali stiprinamos nervinės ląstelės padaryti žmogų protingesnį?

Naudingiau, jei vaikas pats išmoks pamokas – nepadėkime jam. © Fotolia.com

Iškart atsakau – nervinių ląstelių kiekis nėra lygus protingumui. Ši teorija yra šiek tiek atmesta, nors ir tai nėra iki galo įrodyta.

Sveikiems žmonėms knyga naudinga tuo, kad joje kalbama apie nervinių ląstelių stiprinimą. Senstant nervinių ląstelių, nervinių tinklų, kontaktų skaičius mažėja. Tai prasideda nuo 30-40 metų, bet kuo toliau, tuo daugiau mažėja.

Norint, kad jos nemažėtų, kad protavimas išliktų aštrus, logiškas, sveikas, raginama treniruoti protą. Pavyzdžiui, Japonijoje vykdoma vadinamoji mokymosi terapija. Ten senyvo amžiaus žmonės, norėdami, kad jų galvos smegenys gerai dirbtų, per savaitę tris kartus po dvidešimt minučių paskaito garsiai kokį nors tekstą arba sprendžia uždavinius – mintinai prideda, atima. Galvos smegenis galima treniruoti daugeliu būdų. Galima atlikti įvairius tikslius judesius rankomis. Svarbu, kad tie judesiai turėtų atpildą. Nustatyta, kad jeigu pirštu pataikai į taikinį ir tas taikinys nesprogsta, tai nervinėms ląstelėms atpildas yra žymiai mažesnis negu tada, kai taikinys sprogsta.

Ar yra ryšys tarp šių visų dalykų ir intelekto koeficiento?

Bijau pasakyti, bet, ko gero, ne. Dabar pagrindiniai tyrimai atliekami tik su gyvūnėliais – pelytėmis, žiurkėmis.

Sakoma, kad reikia mažiau nervintis, nes nervinės ląstelės nebeatsigauna. Vadinasi, atsigauna, o tas posakis pasenęs?

Atsikuria ne visos nervinės ląstelės. Kalbame tik apie hipokampe esančius neuronus. Kalbose apie kitas nervines ląsteles dar yra daug klaustukų.

Hipokampe neuronų sintetinama apie 10-20 tūkst. per dieną. Bet jie per kitas dvi dienas miršta, jeigu neįjungiame savo proto, originaliai nieko nepamąstome, kalbame tik kasdieniškai.

Kartkartėmis žinias reikia pakartoti, nes priešingu atveju tos struktūros irsta. Bet verta atkreipti dėmesį į įdomų mokslo pastebėjimą, kad jeigu po kelių metų pakartoji kokį nors dalyką, ištrauki jį iš atminties, pavyzdžiui, bandai prisiminti, kaip spręsti lygtis, bet giliai jų nesuvokęs vėl nukiši giliai, gali būti, jog visai prarasi tas žinias.

Tad geriau net nebandyti spręsti lygčių, kurias mokykloje išmaniau, bet jų neprireikė per dešimt metų? Neverta net kartu su savo vaiku ar jaunesniu bičiuliu jų vėl mokytis spręsti?

Jeigu naujai nieko nesužinosite, tai geriau nereikia. Vaikui geriau pamokų nepadėti daryti. Jums gal ir būtų naudinga, jeigu giliai kartu mokysitės, bet jam tik pakenksite. Geriau kuo mažiau padėti, nes vaiko smegenys nedirbs nuo tos sekundės, kaip pradėsite jam padėti.

Kuo daugiau „užvedama ant kelio“, tuo mažiau dirba smegenys. Jeigu norite kuo labiau padėti žmogui, tai stenkitės, kad jis pats priimtų sprendimą. Gal jūsų padedamas jis ir greičiau išspręs užduotį, bet jo galvos smegenys nebus treniruojamos. Geriau vieną uždavinį pačiam išspręsti, negu dešimt, bet su pagalba.

Susidaro įspūdis, kad protui naudingiausia kruopšti, atidumo detalėms reikalaujanti veikla? O aerobinė, fizinė? Ji neturi ryšio su nervinėmis ląstelėmis?

Prieš kelias dienas skaičiau įdomų straipsnį, kuriame rašyta, kad buvo išvesta viena pelyčių veislė, kuri būtų aerobiškai ištverminga. Nustatyta, kad tos pelytės, kurių yra geresnis aerobinis darbingumas, yra ypač imlios kognityvinėms funkcijoms. Nustatyta, kad dėl aerobinių pratimų hipokampe padidėja neuronų sintezė, tad aerobinis darbingumas skatina, sukuria potencialą protavimui.

Pasirodo, jog fizinė veikla tikrai skatina protavimą. Tam pakanka spėriai eiti apie 30 minučių, pavyzdžiui, pasigrožėti mišku.

Zita Voitiulevičiūtė