Pažintis su Vilniumi: nuo parodų iki dramos teatro

Praėjusį šeštadienį apie 70 LSU darbuotojų dalyvavo profesinės sąjungos surengtoje išvykoje į Vilnių.

Pirmiausia, LSU darbuotojai įdomių žinių ir netikėtų įspūdžių pasisėmė Taikomosios dailės muziejuje, aplankę parodą „Secesijos mada“ iš žinomo mados istoriko, teatro dailininko, kolekcininko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos. Buvo nepaprastai smalsu apžiūrinėti XIX a. pabaigos–XX a. pradžios aukštuomenės ponių sukneles, batelius, vėduokles, pinigines, gėlių laikiklius, kitas neįtikėtinas puošmenas, kurių kiekviena turėjo konkrečią paskirtį ar reikšmę. Vaizduotę žadino pasakojimas apie to laikmečio mados reikalavimus: protokolinę veido išraišką, damų šokių knygeles, rafinuotas etiketo taisykles, apie įprastą dendžio garderobą, kuriame turėjo būti ne mažiau kaip 50 marškinių, 30 kaklaskarių, 50 liemenių… ir bent po 25 nosines kiekvienam šokių vakarui!

Muziejuje LSU darbuotojai klausėsi ir viduramžių muzikos koncerto, kurio metu skambėjo nežinomų dvaro muzikantų sukurti kūriniai, galėjome pamatyti ir XVI a. natų sąsiuvinius, kurie visai nepanašūs į šių dienų: natos nebūtinai buvo rašomos penklinėse, turėjo netgi kvadrato formą, nebuvo naudojami taktų ir kt. muzikos ženklai, todėl tą pačią melodiją įvairūs muzikantai visuomet improvizuodavo skirtingai.

Apžiūrinėdami Valdovų rūmų archeologinius radinius, universiteto darbuotojai susipažino ir su jų konservavimo technologija: daugelis medinių radinių buvo konservuojami naudojant cukrų, t. y. pigiausią konservavimo medžiagą. Šią technologiją 1970 m. pirmą kartą aprašė italai, o Lietuvoje ji pradėta naudoti tik 1995 m. Šis konservavimo būdas užtrunka apie metus, taip užkonservuotas yra ir Stokholmo muziejuje eksponuojamas laivas „Vaza“.

Galutinė kelionės stotelė – Vilniaus nacionalinis dramos teatras, kur žiūrėjome J. Vaitkaus režisuotą F. Dostojevskio „Stepančikovo dvarą“. Šis spektaklis sukėlė prieštaringus įspūdžius, nes vieni pasigedo tradicinio teatro, o kitiems patiko režisieriaus ir talentingų aktorių savitai perteikta F. Dostojevskio kūrinio dvasia. Taigi ir diskusijų apie spektaklį netrūko. Tačiau visi sutarė dėl vieno: spektaklio ašis – neeilinių gebėjimų aktoriaus R. Kazlo sukurtas Fomos Fomičiaus vaidmuo. Tiems, kurie dar nebuvo „Stepančikovo dvare“, labai patariame būtinai ten užsukti.