Lietuvos sporto universitetas (LSU) kviečia solidarizuotis ir padėti nuo karo Ukrainoje nukentėjusiems žmonėms.
Prieš mėnesį niekas negalėjo patikėti, kad žiaurus agresorius bandys kesintis į Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. Deja, baisūs sapnai į realybę pavirto vasario 24-osios rytą ir neišvengiamai palietė Ukrainos žmonių likimus.
Treniravimo sistemų studijų programoje besimokanti ukrainietė Kateryna Diahileva pasidalijo žiniomis apie tai, kas vyksta gimtinėje ir kaip šiuo metu galime jiems padėti.
„Aš esu iš gražaus miesto Kirovogrado, kuris yra Ukrainos centre. Iš mano giminių ten dar likusios dvi tetos, du dėdės ir pusseserė. Visi jie naktis leidžia rūsiuose. Dėdės greitai eis kariauti, todėl bandysime pusseserę ir jos mamą išvežti į Lietuvą bei taip padėti jiems.
Neseniai pas mus į svečius atėjo tėčio draugas su savo šeima, kuris prieš porą dienų į Lietuvą atvežė savo žmoną ir dukrą iš Ukrainos, Donecko apskrities. Psichologiškai jie labai traumuoti – vien nuo žodžių „karas“ arba „putinas“ jie pradeda drebėti, todėl reikia raminti ir išvis apeiti šitą temą. Mes bandome padėti kaip galime – ir psichologiškai, ir materialiais dalykais.
Kaip aš jaučiuosi, kai mano šalyje vyksta karas? Baisu, tikrai baisu. Labiausiai gaila nekaltų ir žmonių, ir vaikų, ir gyvūnų, ir pačio Prezidento, kuris daro viską, kas jo rankose. Labai gaila, kad Ukrainoje dar yra žmonių, kurie netiki savo Prezidentu, nes tik Vienybė šitoje situacijoje mus gali išgelbėti.
Aš iki šiol nesuprantu, kam viso šio karo reikia. Kai mano tėtis sako, kad važiuos į Ukrainą kariauti, net girdėti tokius žodžius yra baisu. Aš nuoširdžiai nesuprantu, kaip XXI amžiuje dar gali būti toks karas. Širdingai ačiū visiems, kurie padeda!“ – kalbėjo LSU studentė K. Diahileva.
Tuo metu Sporto ir turizmo vadybos studijų programos studentė Daryna Antonova teigė, kad artimiausi jos žmonės vis dar yra Ukrainoje.
„Aš esu iš Kijevo. Mano tėvai buvo ten pirmųjų sprogimų metu, nuo jų ir pabudo. Pirmiausia labai norėjau, kad jie kuo greičiau iš ten išvažiuotų, nors jie dar ketino eiti į darbus ir gyventi toliau… Dabar tėvai jau persikėlė toliau nuo sostinės – į miestą, kuriame aš gimiau. Ten girdisi, kaip skrenda lėktuvai, kaip netoliese bombarduoja, tačiau pačiame mieste tikrai ramiau.
Visas šis karas yra viena didelė tragedija. Negaliu žiūrėti, kaip žūsta žmonės – kareiviai, civiliai, laukiantys maisto eilėse ar tiesiog esantys savo namuose. Prieš aštuonerius metus rusai bandė pavogti Ukrainos suverenitetą, tačiau dabar viskas yra kitaip – dabar visi yra vieningi ir pasirengę kovoti.
Ir ši situacija pagaliau parodo tikrąją ukrainiečių ir rusų istoriją. Tai yra, buvo ir bus visiškai skirtingos šalys su skirtinga istorija, mintimis ir tikslais. Duok Dieve, kad daugiau niekada niekas jų nelygintų.”
Kviečiame LSU bendruomenės narius ir kitus lietuvius prisidėti prie pagalbos Ukrainoje kovojantiems kariams bei ten gyvenantiems žmonėms.
Padėti galima bent keliais būdais – prisidedant materialiai ar suteikiant būstą nuo karo bėgantiems žmonėms. Visus šiuos būdus galite rasti interneto svetainėje www.suukraina.lt.
Asmeninio archyvo nuotraukos / kairėje – Kateryna Diahileva, dešinėje – Daryna Antonova
