Sporto bendruomenei nesutariant dėl svarstomų sporto įstatymo pataisų, Lietuvos sporto universiteto (LSU) rektorė Diana Rėklaitienė teigia, kad universitetas siekia, kad su vaikais ir suaugusiaisiais galėtų dirbti tik tinkamą kvalifikaciją įgiję treneriai. Anot su portalu LRT.lt kalbėjusios LSU rektorės, pagal dabartinį įstatymą vaikų sporto treneriais gali vadintis tiesiog fizinio lavinimo mokytojai, tačiau taip neturi būti, nes jų išsilavinimas neatitinka trenerio kvalifikacijos.
Kaip LRT.lt rašė trečiadienio rytą, pagal šiuo metu galiojantį Sporto įstatymą Lietuvoje sporto treneriais gali dirbti žmonės, baigę mokymus aukštojoje mokykloje, vykdančioje sporto studijų krypties studijas, arba fizinio ugdymo mokytojų rengimo studijų programą. Liaudiškai tariant – kūno kultūros mokytojai.
Šią nuostatą siekiama pakeisti ir įtvirtinti, kad sporto treneriais galėtų dirbti tik sporto studijas baigę specialistai, o neturintys tokios kvalifikacijos būtų tik mokytojais arba turėtų papildomai mokytis.
Kaip sako D. Rėklaitienė, jai nesuprantama, kodėl kai kurie Lietuvos sporto bendruomenės atstovai bijo tokių pataisų ir nori, kad vaikus treniruoti ir sportuoti galėtų bet kas.
„Noriu aiškiai pabrėžti, kad kūno kultūros mokytojai rengiami ugdymo krypties studijose. Vadinasi, pagal reglamentą, kuris atitinka mokytojų, o ne trenerių rengimo reikalavimus. Treneriai rengiami sporto kryptyje, ji priklauso biomedicinos krypčiai. Tai yra skirtingos sritys, negalima jų sutapatinti“, – sako D. Rėklaitienė.
– Kodėl inicijuotos šios pataisos ir ko jomis siekiama?
– Nuolat kalbame apie Sporto įstatymo keitimą, tai darėme ir valdant buvusiai Vyriausybei, dirbame ir dabar prie ministerijos sudarytoje darbo grupėje. Mums rūpi trenerių kompetencijos ir kvalifikacijos, todėl mes daug kalbame apie 11 punktą.
Noriu paneigti informaciją, kad tik LSU gali rengti trenerius. Tai yra netiesa, įstatyme niekur LSU nėra minimas ir negali būti minimas. Mes kalbame apie tai, kad trenerius, kaip ir bet kokius kitus specialistus, gali ruošti tos aukštosios mokyklos, kurios turi tam skirtas akredituotas studijų programas. Tai yra normalu – juk niekam nekyla klausimas, kodėl medikus ruošia Sveikatos mokslų universitetas?
Normalu, kad ir mes norime rengti trenerius, esame specializuota mokymo įstaiga, turime akredituotas mokymo programas. Kiti irgi gali kurti tas programas, siekti akreditavimo ir ruošti trenerius. Bet mes tikrai neleisime eiti lengvu keliu ir neturint programų bet kam bet ką ruošti. Tam ir yra akreditacija – ji patvirtina, kad yra atitinkami dėstytojai, infrastruktūra, mokslinis potencialas, daromi moksliniai tyrimai. Norime, kad visi laikytųsi tų pačių reikalavimų.
– Bet įstatymo pataisos sako, kad asmenys, kurie yra baigę sporto pedagogikos studijas, nebegalės su vaikais dirbti ne pamokose ir vesti jiems treniruočių.
– Ne, tai yra netiesa. Iki 2016 m. buvo rengiami dviejų krypčių specialistai. Tuo laiku kūno kultūros mokytojai buvo rengiami su specializacija ir gaudavo kažkokios sporto šakos specializaciją. Šie specialistai galėjo ir galės dirbti. Šiais teiginiais yra spekuliuojama, norima sukelti ažiotažą ir nukreipti prieš mus.
Noriu aiškiai pabrėžti, kad kūno kultūros mokytojai rengiami ugdymo krypties studijose. Vadinasi, pagal reglamentą, kuris atitinka mokytojų, o ne trenerių rengimo reglamentą. Treneriai rengiami sporto kryptyje, ji priklauso biomedicinos krypčiai. Tai yra skirtingos sritys, negalima jų sutapatinti.
Mes visur sakome, bet tyčia pamirštama, kad, baigus aukštąjį mokslą ir kažkuriems dalykams sutampant su kitos srities mokslu, tie dalykai naujose studijose gali būti užskaityti. Vadinasi, tam žmogui nereikia antrą kartą laikyti tų pačių dalykų, o tik tuos, kurie nesutampa ir yra reikalingi norint dirbti, pavyzdžiui, treneriu. Švaistytis garsiais vardais ar sakyti, kad kažkas, kas dirbo 30 metų treneriu, dabar dirbti negalės, – yra netiesa.
Jeigu mes norime gerinti ir stiprinti sveikatą, motyvuoti žmones sportuoti ir būti fiziškai aktyvesnius, sveikai ugdyti savo vaikus – tą turi daryti specialistai, baigę kvalifikuotas studijas. Ir nebūtinai LSU, bet tos studijos turi būti patvirtintos, o tai daro Studijų kokybės vertinimo centras. Piktintis tuo, kad negali bet kas ruošti specialisto, yra juokinga.
– Kuo buvo bloga ligi šiol buvusi tvarka?
– Dabartinis įstatymas palieka spragą kūno kultūros mokytojams, neturintiems gretutinės sporto trenerio specialybės, t. y. baigusiems tik pedagogines studijas, dirbti sporto treneriais. Mes manome, kad tokiose studijose negaunama reikiamų žinių.
– Pateikiamas mažų miestelių, provincijų pavyzdys, kur galbūt tie mokytojai yra vieninteliai, galintys vesti vaikams treniruotes, nes tiesiog trūksta trenerių?
– Čia yra dvi pusės. Visų pirma, mes manipuliuojame regionais. Ar mes norime atimti iš regionų vaikų galimybę gauti kvalifikuotus specialistus? Tada sakykime, kad ir mokytojų nėra ir tegul juos moko bet kas.
Kita pusė – niekas nedraudžia mokytojui po pamokų užsiimti neformaliu ugdymu. Atskirkime ugdymo dalį nuo tam tikros sporto šakos treniravimo. Popamokine veikla užsiimti niekas jiems neuždraus, tai bus laisvalaikio užimtumas, vaikai bus fiziškai aktyvūs ir turės popamokinių veiklų.
Sakyti, kad nesant specialistų reikia leisti treniruoti bet kam, nėra teisinga. Mes esame už tai, kad sporto ir pasiekimų lygis keltųsi. Kad su vaikais dirbtų kvalifikuoti specialistai.
Be to, yra žmonių, kurie tiesiog nenori mokytis. Jiems patogu sėdėti kokiame nors regione ir nieko nedaryti. Jeigu tu žinai, kad nori užsiimti treniravimu, – ateik į mokymus. Bet kuris žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą, gali ateiti ir baigti mokymus, įgyti kvalifikaciją, mokslų yra ir nuotolinių, ištęstinių ir pan. Nereikia ginti tų, kurie nenori mokytis ir yra užsisėdėję.
– Apibendrinant, LSU tikslas yra, kad sporto treniruotes vaikams vestų tik tie treneriai, kurie yra baigę sporto krypties studijas?
– Taip. Treneriai turi būti kvalifikuoti, kad nepakenktų žmogui, ypač vaikui, jeigu jis nėra tinkamai treniruojamas. Jei jis traumuojamas, nekreipiamas dėmesys į jo augimą, netaisyklingą mitybą, judesių formavimą ir t. t., taip galima pakenkti.
– Sporto bendruomenė baiminasi, kad buvę olimpiečiai, baigę sporto pedagogikos studijas, privalės mokytis savo sporto pagrindų, jei norės dirbti treneriais.
– Ar olimpietis, kuris mokėsi, sakykime, teisę, ir neturi pedagoginio išsilavinimo, gali dirbti kūno kultūros mokytoju? Negali. O kodėl treneriais gali dirbti tie, kurie nebaigė trenerių studijų? Sportininkas nėra tapatus treneriui. Sportininkas sportuoja, ugdo save ir pasiekia savo rezultatų, bet tai nereiškia, kad jis turi pakankamai žinių ir kompetencijų treniruoti kitus. Manau, kad žinios yra reikalingos. Taip, jis turi geresnį startą, jis turi daugiau tos sporto šakos kompetencijų, jam lengviau mokytis. Bet tai nėra tapatu – geras sportininkas nebūtinai bus geru treneriu.
– Gal tai ir nėra geras pavyzdys, bet Šarūnas Jasikevičius nebaigė trenerio studijų ir šiuo metu yra vienas geidžiamiausių ir geriausių Europos krepšinio trenerių.
– Nuostabu, bet kiek mes tokių turime? Tikrai yra išimčių. Aš manau, kad net ir jis, norėdamas treniruoti vaikus, turėtų gauti tam tikrų reikalingų žinių.
Tarptautiniame lygmenyje bendraujame su absoliučiai visomis šalimis, situacijos yra labai skirtingos, reglamentavimas yra skirtingas. Kiekviena šalis apsisprendžia pati, ko ji siekia. Mes negalime švaistyti savo žmonių resursų, negalime elgtis kaip kokia Rusija, Kinija ar net Lenkija, kur yra daug vaikų, iš kurių galima pasirinkti. Kur nesvarbu, kad kažkas susitraumavo, nes į jo vietą ateis kitas. Turime pradėti dirbti su vaikais sveikai ir teisingai nuo pat pradžių, turime juos tausoti. Tai galime padaryti tik užtikrinę kvalifikacijos kėlimą ir gerą specialistų rengimą.
Paulius Cubera, LRT.lt
