Lietuvos sporto universiteto (LSU) mokslininkės atliko tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kaip kovoti su pandemijos padariniais vyresnio amžiaus asmenims. Pasirodo, siekiant pagerinti darbingumą ir psichoemocinę būseną reikia visai ne vaistų, o atlikti kūno ir proto (angl. mind and body) pratimus. Dalis šio tyrimo duomenų publikuota moksliniame žurnale, skelbiančiame svarbius geriatrinius tyrimus pasaulyje – „Experimental Gerontology“.
Per pandemiją visų šalių vyriausybės nedelsdamos priėmė ekstremalias priemones: buvo uždaromos šalių sienos, taikomi ribojimai kelionėms, skatinama laikytis rankų higienos, kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo, dėvėti kaukes, išlaikyti fizinį atstumą, mažinti kontaktą su kitais asmenimis ir taikyti kitas karantino priemones. „Šie mūsų kasdienio gyvenimo pokyčiai paveikė ne tik fizinę, bet ir psichinę sveikatą. Gerokai padidėjo nerimo ir depresijos simptomatika bei jaučiamas stresas. Mokslinėje literatūroje yra gerai žinoma, kad ilgalaikis stresas gali ne tik skatinti depresijos atsiradimą, bet ir neigiamai paveikti žmogaus protinį darbingumą (pažintines funkcijas). Svarbu paminėti, kad žmogaus pažintinės funkcijos yra glaudžiai susijusios ir su fiziniu darbingumu“, – sakė LSU Aplinkos veiksnių poveikio mokslinei grupei priklausanti vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Rima Solianik.
„Per pandemiją ypatingas dėmesys turėtų kryptį į vyresnio amžiaus asmenis, kurie jau turi su amžiumi susijusius pokyčius, apimančius tiek pažintinių (kinta informacijos apdorojimo greitis, atmintis, vykdomosios funkcijos, erdvinis suvokimas ir kt.), tiek motorinių funkcijų prastėjimą (kinta eisena, pusiausvyra, gebėjimas mokytis ir išlaikyti išmoktus įgūdžius). Patiriamas stresas gali pagreitinti su senėjimu susijusius pokyčius, dėl ko bus apribotas asmens autonomiškumas ir galimybė atlikti kasdienines veiklas“, – teigė R. Solianik.
Išnagrinėjusios mokslinę literatūrą, LSU mokslininkės R. Solianik ir doktorantė Agnė Čekanauskaitė nusprendė ištirti netradicinės, bet vis labiau populiarėjančios fizinio aktyvumo formos – tai či, įtaką vyresnio amžiaus asmenų psichoemocinei būsenai, protinei ir fizinei funkcijai. Vėliau prie tyrėjų prisijungė ir vyresnioji mokslo darbuotoja Dalia Mickevičienė bei doktorantė Laura Žlibinaitė. Svarbų vaidmenį atliko ir Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras, kurių dėka buvo pravestos nemokamos tai či mankštos vyresnio amžiaus asmenims. Tai či vedė instruktorius Kęstutis Bartusevičius,
Tyrėjos teigė, kad pasirinkta fizinio aktyvumo forma yra ypatingai patraukli pandemijos metu, nes nereikalauja fizinio kontakto, gali būti atliekama tiek vienam asmeniui, tiek grupėse laikantis saugaus atstumo. Be to, tai či galima atlikti tiek namuose, tiek lauke. Tai fizinio aktyvumo forma, nereikalaujanti jokių papildomų priemonių.
Gauti tyrimo rezultatai parodė, kad 10 savaičių taikant tai či programą du kartus per savaitę po 60 minučių sumažėjo vyresnio amžiaus asmenų patiriamas stresas COVID-19 pandemijos metu ir depresiškumo simptomatika. Pokyčiai buvo stebimi ir funkciniuose rodikliuose, atspindinčiuose pažintinių ir motorinių funkcijų gėrėjimą. Buvo atskleisti ir mechanizmai, kurie lydėjo šiuos pokyčius. Nustatyta, kad funkcijos gėrėjimas buvo susijęs su sumažėjusiu depresiškumu ir padidėjusiu griaučių raumenyse išsiskiriančių hormonų miokinų lygiu (smegenų neurotrrofinis faktorius ir irizinas). Be to, kaip ir tikėtasi motorinių funkcijų gėrėjimas buvo susijęs ir su pažintinių funkcijų gėrėjimu. Mokslininkės pastebi, kad pandemijos metu padidėjo patiriamas stresas ir svoris grupėje, kuri nedalyvavo tai či programoje, o šis svorio prieaugis darė įtaką pusiausvyros pablogėjimui, kuris padidino nelaimingų atsitikimų riziką. Taigi net ir 10 savaičių fizinis neaktyvumas per pandemiją yra lydimas didesne kritimų rizika vyresnio amžiaus asmenims.
Pasak R. Solianik, tyrimas parodė neabejotiną tai či praktikos naudą gerinant vyresnio amžiaus asmenų protinę ir fizinę būklę pandemijos metu. Be to, buvo atskleisti ir svarbūs mechanizmai, darantys įtaką darbingumo gėrėjimui.
