Mirtis – tai gyvenimo riba,
Tam tikro slenksčio peržengimas,
Tai gyvenimo eigos tąsa,
Tik būties formos pakeitimas
Bei žemiškų kančių baigimas.
Tikėjimas paruošia mus,
Išmoko įžengti į Dievo namus.
Dievo meilė – tai malonė,
Kuria baigiasi žemės kelionė,
Tai visatos proto išmintis,
Kurios neįveikia mirtis.
Alina Gailiūnienė
Eidama 88-uosius metus sausio 8 d. mirė Lietuvos sporto universiteto profesorė, habilituota mokslų daktarė Alina Gailiūnienė.
A. Gailiūnienė gimė 1933 m. balandžio 1 d. Kaune. 1958 m. baigė Minsko valstybinį medicinos institutą (Baltarusija). 1958–1961 m. Minske dirbo gydytoja pediatre-endokrinologe. 1965 m. baigė Baltarusijos mokslų akademijos gerontologijos sektoriaus amžiaus tarpsnių fiziologijos aspirantūrą. Tais pačiais metais Vilniaus universitete apgynė medicinos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Sergančių cukralige įvairaus amžiaus žmonių kraujo serumo biocheminiai pokyčiai“. 1965–1968 m. buvo Baltarusijos mokslų akademijos branduolinių tyrimų endokrinologijos sektoriaus mokslinė bendradarbė.
Nuo 1968 m. A. Gailiūnienė savo profesinę karjerą tęsė tuomečiame Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute (LVKKI, vėliau – LKKA, dabar – Lietuvos sporto universitetas): buvo Fiziologijos ir biochemijos katedros vyr. dėstytoja, nuo 1973 m. – docentė.
1990 m. tuomečiame Kauno medicinos institute (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) A. Gailiūnienė apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Įvairaus amžiaus bei treniruotumo žmonių nuovargio vystymosi humoraliniai faktoriai“.
1991–1992 ir 1996–2001 m. ji vadovavo tuomečio LKKI (vėliau – LKKA) Fiziologijos ir biochemijos katedrai. 2001 m. A. Gailiūnienei suteiktas profesorės vardas.
Profesorės mokslinių interesų sritys buvo sportininkų organizmo medžiagų apykaitos, streso ir adaptacijos, nuovargio, persitempimo, persitreniravimo problemos.
1970–1977 m. A. Gailiūnienė buvo mokslininkų grupės, talkinusios SSRS moterų rankinio rinktinės rengimuisi 1976 m. Monrealio olimpinėms žaidynėms, 1980–1987 m. – grupės, talkinusios Lietuvos sunkiosios atletikos, irklavimo rinktinių rengimuisi varžyboms, narė.
Profesorė buvo prestižinių mokslo žurnalų „Sporto mokslas“ ir „Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas“ redkolegijų narė. Keturių habilitacijos, 15-os mokslinių daktaro disertacijos komitetų narė, penkių daktaro disertacijų vadovė.
Savo profesinėmis žiniomis ir patirtimi profesorė dalijosi ne tik su kolegomis bei studentais, bet ir parašė reikšmingus vadovėlius bei metodinius leidinius: „Sporto biochemija“ (1978 m., II leidimas 1981 m.), „Nuovargis, persitreniravimas ir atsigavimas“ (1987 m.), „Humoraliniai nuovargio pagrindai“ (1990 m.), „Sportinę raidą limituojantys medicininiai ir biocheminiai faktoriai“ (1987 m.), „Vaikų, paauglių ir jaunuolių organizmo ypatumai“ (1994 m.), „Sportininkų darbingumas įprastomis ir pasikeitusiomis sąlygomis“ (1995 m.), „Biochemija“ (1999 m.), „Sporto biochemija“ (su kt., 2001 m.) ir kt.
Už nuopelnus Lietuvos sportui profesorė A. Gailiūnienė net keturiskart – 1990, 1993, 1998 ir 2003 m. – apdovanota tuomečio Kūno kultūros ir sporto departamento medaliais.
Kolegos ir buvę studentai profesorę A. Gailiūnienę prisimena kaip labai nuoširdžią, visada geranoriškai nusiteikusią, meniškos prigimties asmenybę. Ji domėjosi poezija, pati rašė eiles, išleido keletą rinkinukų, tarp jų – ir vaikams.
Atsisveikindami su profesore A. Gailiūniene nuoširdžiai užjaučiame jos artimuosius, kolegas ir visus, kuriems ši netektis skaudi.
Lietuvos sporto universiteto bendruomenė
