Žmogui reikia didelės drąsos, kad galėtų laikmetį suprasti.
Reikia širdžiai meilės ir tiesos, kad galėtų savo kelią rasti…
Šie žodžiai daug metų lydėjo Lietuvai nusipelniusią mokslo veikėją, ilgametę Lietuvos kūno kultūros akademijos (dabar – Lietuvos sporto universitetas) dėstytoją, socialinių mokslų habilituotą daktarę profesorę Valeriją Kaupaitę-Stakionienę, kuriai šiemet spalio 13-ąją būtų sukakę 95-eri.
V. Kaupaitė-Stakionienė gimė 1925 m. Nevėžninkų (Lakštingalų) k., Panevėžio rajone, Petro Kaupo ir Stefanijos Gutauskaitės-Kaupienės šeimoje. Kaupai į šį kraštą atsikėlė nuo Ramygalos, kai Petrui, kaip Lietuvos kariuomenės savanoriui, iš parceliuojamo Antrųjų Nevėžninkų dvaro buvo skirta žemės. Šeimoje augo keturi vaikai: Julius (mirė mažas), Valerija, Viktorija ir Vladislovas. Tėvai troško, kad jų vaikai neliktų be mokslo. Jie žinojo, kiek sūraus prakaito reikia išlieti, kol ant stalo pakvimpa ruginė duona. Todėl 1932 m., baigusi Berčiūnų pradinę mokyklą, Valerija įstojo į Panevėžio mergaičių gimnaziją. „Labai gerai prisimenu mamą, kaip ji man supynė dvi kasytes, aprengė rusva suknute, pasirausė savo senose skryniose, pasiuvo paltuką su aksominiu kalnieriuku ir nuvedė į mokyklą… Menu, kaip tėtė mane ir seserį vienkinkiu nuvežė į Panevėžį, į mergaičių gimnaziją“, – rašė Valerija. Čia ji daug ko išmoko. Reiklūs ir puikūs pedagogai, draugiškos, viena kitai padedančios gimnazistės. 1943 m. aukso medaliu baigusi Panevėžio mergaičių gimnaziją, 1945 m. įstojo į tuometį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (toliau – KKI). Institutą baigė su pirmąja laida – 1948 m. Diplomas vėl su pagyrimu. Tų pačių metų rudenį ji grįžo į KKI jau kaip dėstytoja. 1958 m. V. Kaupaitė-Stakionienė buvo paskirta Kūno kultūros ir sporto katedros vedėja ir apgynė kandidatinę disertaciją „Fizinis auklėjimas Lietuvos mokykloje“. Šioje katedroje dirbo ir jai vadovavo 25 metus. 1961 m. V. Kaupaitei-Stakionienei suteiktas docentės vardas. 1970 m. Vilniaus universitete ji apgynė pedagogikos mokslų daktarės disertaciją ,,Moksleivių fizinio tobulumo pagrindai“. Šios disertacijos rašymas užėmė nemažai laiko, išvargino docentę. Todėl po visų darbų ji mėgdavo vasarą pailsėti prie jūros, žiemą – slidinėti.
1971 m. V. Kaupaitei-Stakionienei suteiktas profesorės vardas. Ji Lietuvoje buvo pirma moteris – pedagogikos mokslų profesorė ir daktarė. V. Kaupaitė-Stakionienė buvo žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Profesorės moksliniai straipsniai buvo spausdinami lenkų, čekų, vokiečių pedagoginėje ir sportinėje spaudoje. V. Kaupaitė-Stakionienė dažnai lankydavosi Rumunijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, intensyviai susirašinėjo su Bulgarijos, Austrijos, JAV ir kitų šalių fizinio auklėjimo specialistais. Ji buvo žmogus, negalintis ramiai žiūrėti į silpną ir nesportišką jaunimą. 1993 m. profesorė išėjo į pensiją, bet ir toliau tęsė mokslinį darbą.
V. Kaupaitės-Stakionienės plunksnai priklauso daugiau kaip šimtas straipsnių. Svarbiausi darbai: „Žmogaus fizinis tobulumas“ (1967), „Tarybinė fizinio auklėjimo sistema“ (su V. Urickaja, 1978), „Sportas ir šiuolaikinė sportinė treniruotė“ (su V. Jasmine, 1982).
Profesorės nuopelnai neliko nepastebėti. 1970 m. V. Kaupaitė-Stakionienė apdovanota jubiliejiniu medaliu „Už šaunų darbą“, 1993 m. jai suteiktas KKI garbės profesorės vardas, 1995 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu. 2005-aisiais, minint profesorės 80-ąsias gimimo metines, Lietuvos kūno kultūros akademijoje jos vardu pavadinta auditorija, atidengta atminimo stela.
Su profesorės V. Stakionienės pedagogine ir moksline veikla siejasi ir Lietuvos sporto raida. Daugelis Lietuvos kūno kultūros ir sporto specialistų, vadovaujami profesorės, sėkmingai apgynė disertacijas ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje, Kijeve, Sankt Peterburge, Tartu. V. Stakionienė turėjo mokinių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jie, vadovaudamiesi profesorės patirtimi, apgynė kandidatines disertacijas. Ji mėgo savo darbą, ir neįsivaizdavo, ką kitą būtų galima dirbti. Kaip pati teigė, pasirinko labai įdomią pedagogo specialybę, itin reikalingą ir perspektyvią. Dirbant atsiskleidė jos esmė. Pirmieji darbo metai institute buvo labai sunkūs. Žmogaus fizinio tobulumo problemos – neišarti dirvonai. Medžiagos — jokios, todėl renkant ir kaupiant žinias dalyvavo fizinio lavinimo dėstytojai ir studentai. Buvo atliekami išsamūs tyrimai, testai, kurių rezultatas — sudaryti nauji moksleivių fizinio lavinimo pagrindai. Šaliai reikėjo visapusiškų žmonių, ir fiziškai, ir dvasiškai stiprių asmenybių, ištvermingų, gebančių daug dirbti įvairiomis sudėtingomis sąlygomis. V. Stakionienė niekada nesiskundė ir nedejavo, kad jai gyvenime sunku ar trūksta laiko. Kaip pati teigė, visada stengdavosi suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą. Nors išties nėra paprasta vienu metu rašyti kandidatinę, daktarinę disertaciją, vadovauti moksliniams darbams, dirbti tiesioginį pedagoginį darbą, vadovauti katedrai ir auginti vaikus. Tačiau jai pavyko sukurti jaukumą, šilumą savo namuose ir pasiekti puikių rezultatų darbe.
V. Kaupaitė-Stakionienė gyvenime turėjo dar vieną pašaukimą. Ji net dvylika metų buvo geriausia raiškaus skaitymo meistrė respublikoje. Valerija literatūra susidomėjo dar besimokydama Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Kartą į gimnaziją atvyko poetas Bernardas Brazdžionis. Jam mažoji Valerija išdrįso padeklamuoti Vytės Nemunėlio „Gerai žinau aš pasaką mamytės apie užburtą karalaitės dvarą…“ Poetas mergaitei padovanojo savo eilėraščių rinkinį užrašęs: „Mano mažytei poezijos draugei“. Gal tai ir buvo lemtingas įvykis, nes Valerija jau niekad nebesiskyrė su literatūra, dailiuoju skaitymu. Visi jai pranašavo literatės arba aktorės ateitį. Ten, atrodė, ją lenkė ir mokykla, ir Juozo Miltinio studija, ir pagaliau Jono Švedo ansamblis, kuriame ji šoko, dainavo, deklamavo. Gimnazijos mokytojai spėjo, kad Valerija Kaupaitė bus kritikė arba žurnalistė. Jos lietuvių kalbos rašinių įvertinimai buvo labai aukšti, nors pati eilėraščių ir apsakymų nerašė. Ji literate netapo, o visai atsitiktinai nunešė prašymą į Kūno kultūros institutą. Sportas jai buvo nesvetimas, vertino jį, nes žinojo, kad nuo čia prasideda kova už fizinį tobulumą. Ji ne kartą iškovojo instituto gimnastikos čempionės titulą, dalyvavo respublikos pirmenybėse. Žaidė tinklinį, slidinėjo.
V. Kaupaitė-Stakionienė buvo ne tik puiki pedagogė, aktyvi visuomenininkė, bet ir gera žmona bei motina. Visa jos šeima buvo pedagogai: vyras Česlovas – dėstytojas, pokario metais ilgametis Lietuvos fechtavimo čempionas, Lietuvos žemes ūkio akademijoje dirbo Fizinio auklėjimo katedros vedėju. Sūnus Algis, baigęs KKI, dirbo fizinio lavinimo mokytoju. Dukra Audra, baigusi vidurinę mokyklą, studijavo anglų kalbą, vėliau irgi dirbo pedagoge. Todėl visa šeima glaudžiai bendraudavo ir profesinių konfliktų namie nekildavo. Atvirkščiai, stengėsi vieni kitiems padėti. Jos šeimoje sportas turėjo didelę prasmę. Net ir poilsio dienomis profesorė mėgo su šeima dalyvauti masiniuose krosuose, išvykose, žygiuose.
Profesorė V. Kaupaitė-Stakionienė mirė 2002 m. lapkričio 13 d. Kaune. Palaidota Petrašiūnų kapinėse.
Simona Švitinytė, Rasa Urbonaitė
Spalio 13 d. (antradienį) 12 val. norintieji pagerbti profesorės V. Kaupaitės-Stakionienės atminimą renkasi prie Petrašiūnų kapinių centrinių vartų (M. Gimbutienės g. 28, Kaunas).
