Tokijuje vykstančiose olimpinėse žaidynėse iš viso pasaulio susirinkusių sportininkų pasirodymus sunkina aplinkos sąlygos.
Šiuo metu Tokijuje oro temperatūros žymeklis retai nukrenta žemiau 30 laipsnių Celsijaus ribos, o drėgmės matuoklio rodmenys sukasi aplink 70 procentų žymą.
Termoreguliacinių procesų įtaką sportininkų organizmams tiriantis Lietuvos sporto universiteto (LSU) profesorius Marius Brazaitis tikina, kad stebėtis tokiomis oro sąlygomis nereikėtų, mat daugiametės orų tendencijos atletams iš anksto pranašavo sudėtingas sąlygas.
„Prognozė, kurią pateikė oro temperatūrų stebėtojai, aiškiai rodė tendenciją, kad per olimpines žaidynes Tokijuje temperatūra pasieks savo metinį piką. Taip buvo per pastaruosius 30 metų – liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje Tokijuje būdavo registruojami karščio rekordai, todėl vargu, ar kas nors galėjo tikėtis, kad bus kitaip“, – teigė M. Brazaitis.
Įspėjamuoju signalu Lietuvos sportininkams dar 2019 metais turėjo tapti Kataro sostinėje Dohoje vykęs pasaulio lengvosios atletikos čempionatas, kuriame ne tik mūsų, bet ir kitų šalių atletai demonstravo prastesnius nei jiems įprasta rezultatus, o kai kurie iš jų net nebaigė varžybų.
„2019 metais į Dohoje vykusį pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Lietuvos sportininkai išvyko nevisiškai pasirengę. Ten esminis dalykas buvo alinantis karštis, prie kurio nebuvo iš anksto prisitaikyta. Dabar kai kurie pirmieji lietuvių startai Japonijoje rodo, kad iš klaidų veikiausiai nebuvo pasimokyta – sportininkai prie aplinkos sąlygų nebuvo gerai prisitaikę“, – kalbėjo sporto mokslininkas.
Kaip vieną iš pavyzdžių M. Brazaitis įvardijo Tokijo olimpines žaidynes pirmąją dieną pradėjusį dviratininką Evaldą Šiškevičių, kuris iš lenktynių pasitraukė kalnuotoje 234 kilometrų trasoje numynęs vos 91 kilometrą.
Prie sudėtingu reljefu pasižymėjusios trasos starto linijos sportininkus pasitiko 30 laipsnių karštis, o vėliau jutiminė temperatūra pasiekė net 38 laipsnius.
Deguonies trūkumas aukštikalnėse ir alinanti oro temperatūra nulėmė liūdną galutinį rezultatą – lenktynių finišo nepasiekė net 32 iš 117 dviratininkų.
„Nepasisekė Evaldui Šiškevičiui, kuris iš lenktynių pasitraukė net neįpusėjus distancijai. Jam dar trukdė ir hipoksinės – deguonies trūkumo – sąlygos, nes su dviračiais jie kilo į aukštikalnes ir turėjo ten varžytis, – aiškino M. Brazaitis. – Vadinasi, be karšto ir drėgno oro įtakos jam dar trūko ir deguonies, o tai sportininkams yra turbūt pačios ekstremaliausios sąlygos.
Teko girdėti pasisakymą, kad būtent dviratininkai Tokijo olimpinėms žaidynėms ruošėsi lankydamiesi pirtyse. Reikia nepamiršti, kad pirtys yra veiksmingos žmonėms, kurie nesportuoja karščio sąlygomis – taip organizmas pratinamas būti pasyvus, o ne aktyvus. Jei norime tinkamai išnaudoti pirtis, adaptuotis jose reikia atliekant fizinį darbą, bet ne sėdint ten pasyviai.“
Pasak LSU mokslininko, jį retkarčiais vis dar nustebina įvairių sporto šakų trenerių nevisiškai teisingi pasisakymai apie procesus atletų organizmuose.
„Kai kurie treneriai teigia, kad sportininkai planingai nesirengia fiziniam krūviui tokiomis sąlygomis, nes, pavyzdžiui, tuomet prarandamas didesnis elektrolitų kiekis. Tiesa tokia, kad kai žmogus prisitaiko prie karščio, prarasdamas tiek pat prakaito jis netenka dvigubai mažiau elektrolitų, negu tada, kai jis yra neprisitaikęs. Tokie dalykai yra jau senokai įrodyti“, – stebėjosi M. Brazaitis.
Nors egzistuoja bent keletas skirtingų aklimacijos programų, sporto mokslo profesorius išskyrė dažniausiai naudojamą prisitaikymo prie nestandartinių aplinkos sąlygų principą, kurio trukmė gali varijuoti nuo pusantro iki dviejų mėnesių.
„Įprasta pradėti taikyti aklimacijos programą likus 6 savaitėms iki olimpinių žaidynių. Pirmoji aklimacijos programa panašiomis aplinkos sąlygomis turėtų vykti apie dvi savaites. Po jų sportininkai grįžta į jiems įprastą aplinką ir dvi ar tris savaites treniruojasi, – dėstė M. Brazaitis. – Antrasis etapas prasideda tada, kai sportininkai jau vyksta į olimpinių žaidynių šalį ir ten adaptuojasi iš naujo, tačiau tai įvyksta daug greičiau, nes išlieka organizmo atmintis. Užtenka vos kelių dienų, kad atletas įgytų atsparumą karščiui, turėtą prieš kelias savaites.“
Karščio iššūkio išvengti bandęs Tarptautinis olimpinis komitetas 2019-ųjų rudenį paskelbė, kad bene labiausiai aukštai oro temperatūrai „jautrios“ maratono ir sportinio ėjimo rungtys bus perkeltos į Saporo miestą, esantį už 800 kilometrų nuo Tokijo.
Neaišku, ar toks sprendimas pasiteisins, nes oro temperatūra šiomis dienomis ten taip pat retai nukrenta žemiau 30 laipsnių žymos, tačiau kiek labiau gaivina mažesnis nei Tokijuje 50 procentų drėgnumas.
Liepos 23-ąją prasidėjusios olimpinės žaidynės truks dar pusantros savaitės – iki rugpjūčio 8-osios. Kol kas Lietuvos delegacijos kraityje medalių nėra.
