Kas slypi už pergalių? Trenerių rengimas: nuo studijų iki darbo su olimpiečiais

Nuo mėgėjiškų bėgimo varžybų iki maratonų, nuo miestelio krepšinio turnyro iki olimpinių žaidynių, kuriose savo svajonės siekia šimtai sportininkų, o milijonai stebi jų pasirodymus.

Tiek profesionaliame, tiek mėgėjiškame sporte  itin svarbus trenerio vaidmuo – padėti sportuojančiam susidoroti su kylančiais fiziniais ir psichologiniais iššūkiais bei išmokti tinkamai reaguoti į besikeičiančias situacijas išlaikant pozityvų nusiteikimą.

Nors kiekvienais metais Lietuvos sporto universitetas parengia daug kvalifikuotų ir šiuolaikiškų trenerių, jų vis dar trūksta – ypač regionuose. Sporto trenerių kartų kaita taip pat kelia iššūkių: trenerių amžiaus vidurkis sparčiai didėja, o atlygis jauniems specialistams dažnai nėra pakankamai motyvuojantis. Tuo pat metu sparčiai augantis sporto ir sveikatingumo sektorius nuolat reikalauja profesionalų, turinčių naujausias sporto mokslo žinias ir gebančių atliepti šiuolaikinės visuomenės poreikius. Tad ko reikia, kad trenerių rengimas būtų visapusiškas?

Kalbėdamas apie savo darbą, Paulius Aleksandravičius, Lietuvos sporto universiteto (LSU) dėstytojas, Lietuvos penkiakovės rinktinės vyriausiasis treneris atskleidė, jog profesionalaus treniravimo pagrindas yra holistinis požiūris, o štai Diana Rėklaitienė, Lietuvos sporto universiteto rektorė pabrėžė ir išsilavinimo svarbą bei gebėjimą pritaikyti savo žinias personalizuotai – atsižvelgiant į individualias sportininko savybes.

„Rengdami trenerius Lietuvos sporto universitete, perduodame jiems naujausias, sporto mokslu grįstas žinias. Šiuolaikinis  specialistas privalo turėti informacijos  iš skirtingų mokslo sričių – nuo fiziologijos, genetikos, mitybos, psichologijos iki pedagogikos. Jis turi išmanyti šiuos dalykus, apjungti žinias tarpusavyje ir pritaikyti jas rengiant sportininką individualiai“, – sakė D. Rėklaitienė.

Nuolatinis mokymasis ir naujos žinios neša pergales 

LSU rektorė D. Rėklaitienė pastebi, kuo daugiau turime žinių, tuo daugiau reikia išmanumo jas pritaikyti, o tai gali padaryti tik nuolat tobulėjantys ir šiuolaikiškai parengti treneriai. Pasak jos, atsitiktinės žinios, kurių prisigaudome iš socialinių tinklų, negali konkuruoti su universitetiniu išsilavinimu, kadangi gautą informaciją reikia mokėti analizuoti, suprasti, kas tinka vienam ar kitam sportininkui ir, žinoma, suvokti, jog kai dirbama tiesiogiai su asmeniu, vaiku, jaunuoliu, būtina užtikrinti, kad jis pasiektų geriausių rezultatų be traumų, nes jos ištinka dėl netinkamo pasirengimo, pervargimo ir krūvio.

„Rezultatas pasiekiamas tada, kai turime tinkamas žinias. Negalime galvoti, kad jeigu žmogus pats kažkiek sportavo, jis bus geras treneris, ir žinos, ką daryti. Informacijos yra labai daug, tad išsilavinimas duoda kritinį požiūrį, gebėjimą atsirinkti informaciją, kuri yra patikima, kuri ne, padeda analizuoti duomenis, kodėl buvo taikomi vieni ar kiti dalykai, tad reikalingas įdirbis ir mokslinė branda, kad būtų aišku, kas vyksta su žmogaus organizmu“, – teigia rektorė.

Rektorė akcentuoja, kad Lietuvos sporto universitete rengiami daugiau kaip 40 specializacijų treneriai įgyja naujausias žinias ir jas pritaiko konkrečiai sporto šakai. Ji priduria, kad kiekvienais metais ir LSU rengiamuose mokymuose nuolat žinias atnaujina šimtai specialistų.

Pasak D. Rėklatienė, nors sporto sistemoje nuolat vyksta reformos, tačiau jų esmė nesikeičia. Sporto politikos formuotojai siekia, kad visuomenė būtų fiziškai aktyvi, o profesionalūs sportininkai pasiektų kuo geresnių rezultatų. Tad vėl turėtume kalbėti apie trenerio vaidmens svarbą, jų parengimo sistemą ir motyvaciją.

LSU vadovė taip pat atkreipia dėmesį ir į trenerių motyvavimo sistemos problemas. Dėl nedidelių atlyginimų jie renkasi ne darbą su didelio meistriškumo sportininkais, o veiklą privačiame sektoriuje. Čia atlyginimai gerokai didesni, o atsakomybė mažesnė. Vis dėlto ji įsitikinusi, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimai padės spręsti įsisenėjusias problemas.

Sportininko sėkmės formulė: tikslas ir aiškus pasirengimo planas 

Lietuvos penkiakovės rinktinės vyriausiasis treneris ir LSU dėstytojas  P. Aleksandravčius ne vienus metus dirba su aukšto meistriškumo sportininkais. Tarp jo auklėtinių ir olimpietė, penkiakovininkė Gintarė Venčkauskaitė-Aleksandravičė.  P. Aleksandravičius šiemet išrinktas ir Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės sąjungos Trenerių komiteto pirmininku.

Specialistas pabrėžia, kad siekiant aukščiausių sportinių rezultatų svarbiausia – aiškiai parengtas planas. Pasak jo, su sportininku būtina iš anksto suderinti tikslą, pasirengimo etapus, vertinimo kriterijus ir aptarti visus galimus iššūkius – nuo psichologinių iki fizinių kliūčių.

„Gerai parengtas  planas yra sėkmės pagrindas, bet tai turi būti patvirtina ir suderinta su sportininku. Jeigu kalbėtume apie ne profesionalų sportą – pirmiausia vis tiek reikėtų išsiaiškinti, koks yra sportuojančio tikslas ir jam pritaikyti pasirengimo planą“, – teigia P. Aleksandravičius.

Tam pritaria ir D. Rėklaitienė teigdama, kad sportininkas pasieks rezultatus tik tada, kai jam bus pritaikytas individualizuotas parengimas: „Šis požiūris skiriasi nuo ankstesnio supratimo, kad kuo daugiau dirbama, treniruojamasi, tuo greičiau pasiekiami tikslai. Tačiau taip nėra – ateitis yra būtent individualizuotas požiūris ir treniravimas. Kiekvieno organizmas, prigimtis, genetika yra skirtinga ir tai, kas tinka vienam, nebūtinai tinka kitam“.

Anot trenerio P. Aleksandravičius, svarbu suprasti, kad treniravimo principai nėra statiški – jie turi kisti priklausomai nuo amžiaus, motyvacijos ir kitų individualių veiksnių. Pavyzdžiui, vaikai į treniravimąsi turėtų pereiti per žaidimus, jei jie pradės specializuotis tik vienoje sporto šakoje nuo pat vaikystės, sulaukę 18-ikos gali net mesti sportą, nes jiems bus atsibodę, o rezultatai nebekils taip sparčiai.

Perdegimas ir stagnacija – dažni reiškiniai sporte. Kaip pastebi P. Aleksandravičius, jų išvengti padeda nuolatiniai neformalūs pokalbiai.

 „Treneris privalo turėti patirties, kad padėtų sportininkui, jį motyvuotų, palaikytų psichologiškai,  o to semiamasi per praktiką, stažuotes ir kitas veiklas. Pokalbio metu galima pamatyti, kad sportininkas gali patekti į krizę ir užkirsti tam kelią, įvertinti, kokios priežastys lėmė šią būseną. Be to, treneriui gali padėti ir jo komanda. Sportininkas nėra geležinis – jis turi jausmus, emocijas ir turi išmokti pažinti jas, žinoti, kaip elgtis tam tikrose situacijose.  Tai – visapusiška asmenybė ir to negalima pamiršti“, –  pabrėžia treneris.

Holistinis požiūris – kodėl jis toks svarbus?

Aleksandravičius priduria, kad treniravime didžiulį vaidmenį atlieka holistinis požiūris. Sportininko kūnas, protas ir emocijos yra glaudžiai susijusios, todėl negalima atsižvelgti tik į fizinius rodiklius. Šiuolaikinis treneris turi ne tik išmanyti kūno parengimą, bet ir gebėti užimti motyvatoriaus vaidmenį.

„Psichologinis aspektas, emocinė gerovė, socialiniai įgūdžiai ir atsistatymas yra patys svarbiausi dalykai taikant holistinį požiūrį” – išskiria P. Aleksandravičius

Emocinė ir psichologinė gerovė, stabilumas gali padėti išlikti sporte ilgam. Sportininkui turi suprasti, pažinti ir valdyti savo emocijas, nes tik emociškai stabilus atletas pasieks aukštų rezultatų ir juos išlaikys. „Apskritai emocinis stabilumas labai svarbus, tad ir treniruočių metu bandome tai įvertinti. Ypač prieš tam tikras rungtis, kai susitelkimas yra itin svarbus“, – kalba P. Aleksandravičius.

Kitas holistinio požiūrio aspektas – socialinių įgūdžių ugdymas. Sportininkas ateina į bendruomenę, kurioje daug skirtingų žmonių, trenerių, kitų sportininkų, todėl svarbu laikytis bendravimo, laiko planavimo ir treniruočių etikos principų.

„Taisykles susikuriame kartu su sportininkais ir jų laikomės draugiškai. Labai skatiname, kad vyresnieji padėtų jaunesniems per mentorystę – mokytų, kaip elgtis varžybų metu, planuoti laiką, susitvarkyti inventorių. Stengiamės, kad sportininkas dalyvautų socialiniuose projektuose, savanoriautų, kadangi ilguoju laikotarpiu tai padeda kurti vienas kitą palaikančią bendruomenę“, – pasakoja treneris.

Atsistatymas ir krūvio planavimas – dar vienas itin svarbus treniravimo aspektas. Tik gerai pailsėjęs sportininkas gali tobulėti ir siekti aukštų rezultatų, todėl treniruotės derinamos prie individualios sportininko situacijos: gyvenamosios vietos, mitybos galimybių, mokymosi ir treniruočių grafiko. Tokiu būdu užtikrinama, kad sportininkas nepervargtų ir jaustųsi gerai.

Aleksandravičius taip pat pastebi, kad kartais sportininkas nepasiekęs tam tikrų tikslų gali nusivilti, tačiau tai nereiškia, kad jis negali būti geriausias kitoje sporto srityje, pavyzdžiui, tapti treneriu, sporto vadybininku ar kineziterapeutu. Trenerio tikslas – padėti sportininkui atrasti save ir tapti geriausiu savo srityje.

Dirbtinis intelektas – pagalbininkas, tačiau trenerio nepakeis

Kadangi dirbtinis intelektas (DI) vis dažniau naudojamas ir sporte, ar nesusidursime su iššūkiais? Gal jis pakeis ir žmogišką ryšį, kuris svarbus holistiniame požiūryje? Pasak trenerio, šiandien dirbtinis intelektas padeda susisteminti duomenis, rodiklius, bet sprendimus turi priimti treneris ir sportininkas.

„Dirbtinis intelektas gali būti pagalbininkas, bet niekada nepakeis sportininko ir trenerio bendravimo ir ryšio, bei, žinoma, duomenų analizės. Juk DI gali suplanuoti treniruotę, bet niekada neįvertins ir nepamatys, kaip sportininkas jaučiasi. Treneris vien pažvelgęs į akis ir pažindamas sportininką nujaučia, ar reikia koreguoti treniruotę pagal esamą situaciją, o gal reikia ir trumpo pokalbio prieš ar po treniruotės. Tai ypač svarbu, kai kalbame apie aukšto meistriškumo sportininkus, nes laimi tas, kuris geriausiai susitvarko su savo emocijomis“, – teigia treneris P. Aleksandravičius.

Pasak D. Rėklaitienės, integruojant dirbtinį intelektą įvairiuose sporto aspektuose – nuo treniruočių ir jėgų atstatymo iki žaidimo strategijos bei traumų prevencijos – galima greičiau ir efektyviau pasiekti geriausių rezultatų. Realaus laiko duomenys ir pažangūs modeliavimai paverčia DI galingu įrankiu siekiant aukštesnio sportinio meistriškumo.

„Šiuolaikinės technologijos leidžia realiuoju laiku stebėti įvairius organizmo rodiklius: nuovargį, reakciją į fizinį krūvį, atsistatymo procesus ir kita. Modernūs sensoriai analizuoja judesių biomechaniką, iš anksto identifikuodami neefektyvius ar traumuojančius judesius. Sukaupus individualizuotą duomenų bazę, dirbtinis intelektas gali ne tik vykdyti traumų prevenciją, bet ir padėti kurti efektyvesnius reabilitacijos planus.

Be to, DI padeda taupyti laiką planuojant strategijas bei taktinius sprendimus varžyboms – jis analizuoja priešininkų veiksmus, sportininkų statistiką, padeda identifikuoti talentus, prognozuoti jų potencialą, atlikti skautingą, įvertinant ne tik fizinius, bet ir psichologinius parametrus. Naujosios technologijos gali tapti puikiu pagalbininku tiek treneriui, tiek sportininkui, gebančiam suprasti duomenis, jų reikšmę ir taikymą – nuo treniruočių plano korekcijos iki dienos režimo ir mitybos“, – teigia LSU rektorė.

Pašnekovė pabrėžia, kad net ir turint pažangias priemones trenerio darbui optimizuoti, DI negali jo pakeisti. Tik treneris, stebėdamas ne tik duomenis, bet ir patį sportininką, įvertindamas jo fizinę bei psichologinę būklę, gyvą atlikimą, gali prisiimti atsakomybę už individualizuoto treniruočių plano ir režimo sudarymą. Todėl visapusiškai išsilavinusių, technologijas išmanančių trenerių paklausa augs ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.