Lietuvos sporto universiteto (LSU) profesorė dr. Rasa Jankauskienė dalyvavo sveikatą stiprinančio Kauno regiono 6-ojoje konferencijoje, kurioje pristatė pranešimą apie Lietuvos patirtį vaikų ir jaunimo sveikatinamojo fizinio aktyvumo srityje, aptarė pagrindines problemas ir jų sprendimo būdus.
LSU mokslininkė atkreipė dėmesį, kad fizinis aktyvumas yra vienas svarbiausių sveikos gyvensenos veiksnių, o vaikystėje susiformavę fizinio aktyvumo įpročiai išlieka visą gyvenimą. Valstybėse, kuriose sveikatinamasis fizinis aktyvumas tapo visuomenės kultūros dalimi, vaikų ir jaunimo fizinio aktyvumo skatinimas yra strateginis valstybės prioritetas.
Skatinant vaikų ir paauglių fizinį aktyvumą galima išskirti pagrindinius rodiklius: fizinio aktyvumo ir sėdėjimo lygmuo, fizinis ugdymas ankstyvame amžiuje, fizinio aktyvumo skatinimas mokyklose ir fizinis ugdymas, fiziškai aktyvus judėjimas į mokyklą ir kitur, aktyvūs laisvalaikio žaidimai, šeimos ir draugų parama, dalyvavimas organizuotoje sporto veikloje, savivaldybių infrastruktūra, valstybės sveikatinamojo fizinio aktyvumo strategija ir investicijos.
Tarptautinių tyrimų duomenimis, Lietuvos vaikų ir paauglių fizinis aktyvumas nėra pakankamas, o 2002–2010 metų stebėsenos duomenys rodo, kad jis mažėja. Prastėja ir šalies vaikų bei paauglių fizinis pajėgumas. Problemiška fizinio ugdymo situacija ikimokykliniame ir pradiniame mokykliniame ugdyme. Nors mūsų šalies mokyklos imasi vis daugiau iniciatyvos mokinių sveikatai stiprinti, tačiau fizinio aktyvumo srityje joms reikėtų profesionalios metodinės pagalbos.
Be to, Lietuvos mokyklose vis dar neišspręsta patyčių paplitimo, bendruomeniškumo problema. Svarbu tai, kad vaikų ir jaunimo fizinio aktyvumo skatinimas ir sportas nėra vien tik fizinės sveikatos stiprinimo sritis – tai kur kas daugiau: ir bendruomeniškumas, ir pilietiškumas, ir socialinė įtrauktis. Todėl šios srities specialistai mokyklų vadovams turėtų teikti kvalifikuotą metodinę pagalbą: nepakanka vien tik fizinio aktyvumo skatinimo rekomendacijų ir priemonių rinkinio, reikia suteikti konceptualių sveikatos ugdymo ir stiprinimo metodologijos žinių. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad kūno kultūros dalyko tikslai yra siejami ne tik su fiziniu ugdymu, bet ir asmeniniu vaikų ir jaunimo tobulėjimu, socializacija, bendruomeniškumo, atsakomybės ugdymu.
„Taigi būtina iš naujo įvertinti ir koreguoti bendrąsias kūno kultūros programas, peržiūrėti kūno kultūros koncepciją ir tikslus, kelti kūno kultūros mokytojų kvalifikaciją. Baigiant galioti Valstybinei sporto strategijai, būtina užtikrinti, kad naujoji strategija būtų paremta gerąja Vakarų šalių patirtimi ir aiškiai orientuota į sveikatinamąjį vaikų ir jaunimo fizinį aktyvumą, o vaikų ir jaunimo fizinio aktyvumo skatinimui būtų skiriamas ypatingas dėmesys“, – tvirtina LSU profesorė dr. R. Jankauskienė.
LSU mokslininkės teigimu, vaikų ir jaunimo fizinio aktyvumo skatinimas turi būti nacionalinio lygmens prioritetas. „Valstybė turi turėti aiškią vaikų ir jaunimo fizinio aktyvumo skatinimo strategiją, numatyti visiems suprantamus ir su pasiekimų sportu nepainiojamus veiklos rezultatų rodiklius. Kad tai pasiektume, galima kurti nacionalinį fizinio aktyvumo tyrimų centrą, kuris ne tik vykdytų koordinuotą stebėseną bei įvairių strategijų poveikio veiksmingumą, fizinio aktyvumo determinančių analizę, bet ir teiktų metodines rekomendacijas šalies sprendimų priėmėjams, specialistams bei visuomenei“, – sako prof. dr. R. Jankauskienė.
