Prieš 100 metų, 1925-ųjų spalio 13 dieną, Panevėžio rajono Lakštingalų kaime kovų už nepriklausomą Lietuvą savanorio Petro Kaupo ir Stefanijos Gutauskaitės-Kaupienės šeimoje gimė dukra, kuriai tėvai davė Valerijos vardą. Nors tėvai buvo žemdirbiai, tačiau rūpinosi, kad vaikai gautų tinkamą išsilavinimą.
1932 m. Valerija įstojo į Panevėžio mergaičių gimnaziją (dabar – Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija), kurią baigė aukso medaliu 1943-aisiais, jau Antrojo pasaulinio karo metais.
Profesorės 95-mečiui Simonos Švitinytės ir Rasos Urbonaitės parengtame straipsnyje rašoma, kad jau mokyklos laikais Valerija garsėjo savo meniniais gabumais. Garsus tarpukario poetas Bernardas Brazdžionis jaunajai skaitovei padovanojo savo eilėraščių rinkinį už gražiai padeklamuotą eilėraštį „Pasaka“.
Panevėžyje Valerijos buvo visur pilna. Gimnazistė lankė Juozo Miltinio studiją, šoko, dainavo ir deklamavo Jono Švedo ansamblyje.
Tačiau gyvenimo kelio paieškos netikėtai menui talentingą mergaitę 1945 m. atvedė į tuometį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (dabar– Lietuvos sporto universitetas.
Profesoriaus Stanislovo.Stonkaus parengtoje knygoje „Lietuvos aukštasis kūno kultūros mokslas: žmonės ir darbai“ profesorė V. Stakionienė rašė: „Savo kelio man reikėjo ieškoti sudėtingu laikotarpiu. Brandesnė jaunystė prasidėjo, kai tėtė pasikinkė per karo audras likusius arkliukus ir mane su seserimi iš Lakštingalų kaimo daugiau kaip šimtą kilometrų vežė į Kauną“.
Atsitiktinai patekusi į ką tik atkurtą Kūno kultūros institutą, jauna sporto ir meno entuziastė 1948 m. baigė jį su pagyrimu ir tų pačių metu rudenį tapo jo dėstytoja. Čia Valerija greita įsijungė į akademinę veiklą, o jau 1958 m. apgynė kandidatinę pedagogikos mokslų disertaciją „Fizinis auklėjimas Lietuvos mokykloje“. Instituto vadovybė patikėjo jaunai mokslininkei vadovauti Fizinio auklėjimo teorijos ir metodikos katedrai, kuriai V. Stakionienė vadovavo 25 metus.
Apie jos, kaip katedros vedėjos, vadybinius sugebėjimus šiltai atsiliepė buvęs kolega, ilgametis Kūno kultūros istorijos ir organizacijos katedros vedėjas docentas Stasys Dulinskas: „ 1960 metais atėjau dirbti Lietuvos valstybinio kūno kultūros instituto Fizinio auklėjimo teorijos ir metodikos katedros dėstytoju. Katedrai vadovavo pedagogikos mokslų kandidatė, jauna, visad geros nuotaikos, žaisminga vedėja Valerija Stakionienė. Ją labai gerbėme, mylėjome, buvome jai paklusnūs. Vedėjos nuostabaus sugebėjimo palaikyti žmogiškus ryšius su visais bendradarbiais dėka katedroje vyravo kūrybinis, metodinis ir mokslinis darbas“.
1971-aisiais V. Stakionienė tapo pirmąja moterimi Lietuvoje, kuriai buvo suteikti pedagogikos mokslų daktarės ir profesorės vardai.
Profesorės V. Stakionienės mokslinių tyrimų laukas buvo vaikų ir paauglių fizinis ugdymas. Kartu su katedros kolegomis ji parengė vadovėlius ir metodines priemones pradinių klasių ir fizinio ugdymo mokytojams. 1964 metais išleista knyga „Fizinis auklėjimas pradinėse klasėse“, o 1968-aisiais – „Fizinis auklėjimas V-VIII klasėse“. Šios knygos XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais tapo programiniais fizinio ugdymo mokytojų rengimo dokumentais.
Profesorės darbus tęsė gausus būrys jos išugdytų studentų – aspirantų, doktorantų. „Ir dar apie tai, kas mano darbe prasmingiausia. Tai mano disertantai, kurių daug ne tik institute. Savo disertantų dėka aš išėjau labai prasmingą mokyklą“, – teigė profesorė V. Stakionienė
Vida Volbekienė, Elena Puišienė, Audronius Vilkas, Vicentas Blauzdys, Aleksandras Zutkis, Aurelijus Zuoza ir dar keliolika kitų disertantų bei šimtai mokslininkų, kurių disertacijas profesorė recenzavo ar oponavo, su didžiuliu dėkingumu prisiminė ir prisimena žvalią, energingą, kupiną optimizmo ir gėrio, kurį negailėdama dalino kitiems.
Savo dėstytoją prisimena docentė Elena Puišienė: „ Nedidelio ūgio, trapi, visada pasitempusi, visada su šypsena, žvitrių akių ir aštraus proto, kartais susimąsčiusi, poetiškos sielos ir fenomenalios atminties, draugų vadinama Valyte. Niekada negirdėjome jos kalbant pakeltu tonu, retai supykdavo, nuolat apsupta jaunų žmonių. Jai kaip oro reikėjo žmonių, su kuriais tiesiogiai bendraudavo, kuriems negailėjo nei asmeninio laiko, nei patarimų. O mums, jos doktorantams, reikėjo padrąsinimo žodžio, protingos ir logiškos minties ar net idėjos. Jos galvoje sukosi šimtas ir vienas sumanymas.“
Simona Švitinytė ir Rasa Urbonaitė profesorės 95-mečiui parengtame straipsnyje atskleidžia dar vieną labai žmogišką profesorės gyvenimo akcentą. „V. Kaupaitė-Stakionienė buvo ne tik puiki pedagogė, aktyvi visuomenininkė, bet ir gera žmona bei motina. Visa jos šeima buvo pedagogai: vyras Česlovas – dėstytojas, pokario metais ilgametis Lietuvos fechtavimo čempionas, Lietuvos žemes ūkio akademijoje dirbo Fizinio auklėjimo katedros vedėju. Sūnus Algis, baigęs KKI, dirbo fizinio lavinimo mokytoju. Dukra Audra, baigusi vidurinę mokyklą, studijavo anglų kalbą, vėliau irgi dirbo pedagoge. Todėl visa šeima glaudžiai bendraudavo ir profesinių konfliktų namie nekildavo. Atvirkščiai, stengėsi vieni kitiems padėti. Jos šeimoje sportas turėjo didelę prasmę. Net ir poilsio dienomis profesorė mėgo su šeima dalyvauti masiniuose krosuose, išvykose, žygiuose.“
Profesorės veikla buvo įvertinta daugybe apdovanojimų. 1970 m. apdovanota jubiliejiniu medaliu „Už šaunų darbą“, 1993 m. jai suteiktas KKI garbės profesorės vardas, 1995 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu. Jos atminimas įamžintas ir Lietuvos sporto universitete. 2005-aisiais, minint profesorės 80-ąsias gimimo metines, tuometėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje jos vardu pavadinta auditorija, atidengta atminimo stela.
Profesorė V. Stakionienė mirė 2002 m. lapkričio 13 d. Kaune. Palaidota Petrašiūnų kapinėse.
Renginys, skirtas profesorės V. Stakionienės gyvenimui ir profesinei veiklai paminėti, vyks spalio 15 d. (trečiadienį) 12 val. Lietuvos sporto universiteto Centrinių rūmų 218 ir 215 auditorijose.
