Milano ir Kortinos žiemos olimpinės žaidynės šiemet sutelkia pasaulio dėmesį ne tik į sporto rezultatus. Kartu tai – milžiniškas ekonominis, vadybinis ir aplinkosauginis projektas, kurio poveikis bus vertinamas dar dešimtmečius.
Ar tokio masto renginys gali atsipirkti? Ar jis palieka ilgalaikę naudą bendruomenei? O gal tampa finansine našta – vadinamuoju „baltuoju drambliu“?
Šias temas aptarėme su Lietuvos sporto universiteto (LSU) mokslo prorektoriumi, ekonomikos profesoriumi Edmundu Jasinsku.
Pasak E. Jasinsko, olimpinės žaidynės – brangiausias pasaulio sporto renginys, o didžiausia finansinė rizika tenka organizuojančiai šaliai ar regionui.
„Didžiausias iššūkis – padaryti žaidynes ekonomiškai atsiperkančias. Istorija rodo, kad tai pavyksta ne visada“, – teigia LSU prorektorius.
Ekonomikoje dažnai vartojama sąvoka „baltasis dramblys“ (angl. white elephant) apibūdina brangų projektą, kurio išlaikymas kainuoja daug, o nauda – minimali. Šis terminas kilo iš senovės Siamo (dabartinio Tailando) legendos: karalius neįtikusiems dvariškiams „dovanodavo“ šventą baltą dramblį – gyvūną, kurio negalima nei parduoti, nei naudoti darbui, tačiau būtina brangiai išlaikyti.
Šiandien tokiais „baltaisiais drambliais“ dažnai tampa olimpinės infrastruktūros objektai. Kaip pavyzdžiai, minimi 2016 m. žaidynių objektai Rio de Žaneire ar kai kurios 2004 m. Atėnų žaidynių olimpinės erdvės.
Milano ir Kortinos žaidynės šiuo požiūriu išsiskiria atsargesniu modeliu. Skirtingai nei, pavyzdžiui, 2014 m. Sočyje, kur žiemos olimpinės žaidynės kainavo apie 51 mlrd. JAV dolerių, Italijos projektas vertinamas daugiau nei 5 mlrd. eurų. Be to, apie 90 proc. sporto objektų jau buvo pastatyti anksčiau ir tik renovuoti.
„Tai rodo aiškų siekį išvengti perteklinių investicijų. Kai objektai jau veikė anksčiau, mažesnė rizika, kad jie po žaidynių liks nenaudojami“, – pabrėžia E. Jasinskas.
Pasak LSU profesoriaus, vis dėlto viena didžiausių diskusijų kyla dėl naujos bobslėjaus trasos Kortinoje. Ekonomistų vertinimu, būtent šis objektas turi mažiausiai šansų būti intensyviai naudojamas ateityje ir gali tapti finansine našta vietos bendruomenei.
Šių žaidynių organizatoriai akcentuoja ne tik darnumą, bet ir regeneratyvumą – koncepciją, kuri siekia ne tik „nepakenkti“, bet ir pagerinti aplinkos bei socialinę situaciją.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Milano olimpinis kaimelis, kuris po žaidynių bus paverstas didžiausiu Italijoje studentų bendrabučiu, siūlančiu nedideles nuomos kainas. Brangiame Milano būsto sektoriuje tai gali tapti reikšmingu sprendimu jaunimui.
„Tai tiesioginis indėlis į miesto socialinį audinį. Jei planai bus įgyvendinti, bendruomenė pajus realią naudą“, – sako E. Jasinskas.
Didelės viltys siejamos ir su transporto infrastruktūra, naujais traukinių maršrutais, modernizuotais keliais, geresniu viešuoju transportu. Tai investicijos, kurios tarnaus ne tik turistams, bet ir vietos gyventojams, mažins regioninę atskirtį bei gerins gyvenimo kokybę.
Be to, statybose taikomi inovatyvūs sprendimai, naudojamos medžiagos turi vadinamuosius „skaitmeninius pasus“, leidžiančius ateityje tiksliai žinoti, kaip jas perdirbti ar pakartotinai panaudoti.
Viešojoje erdvėje dažnai manoma, kad žiemos olimpinės žaidynės yra brangesnės dėl specifinės infrastruktūros, slidinėjimo trasų, šuolių su slidėmis kompleksų ar rogučių trasų. Tačiau, pasak E. Jasinsko, vienareikšmės tendencijos nėra.
„Viskas priklauso nuo to, kiek infrastruktūros jau turi šeimininkai. Pavyzdžiui, 2008 m. Pekino vasaros žaidynės kainavo daugiau nei 2022 m. Pekino žiemos žaidynės. Antrą kartą organizuojant renginį dalis infrastruktūros jau yra“, – aiškina prorektorius.
Vis dažniau pasirenkamas regioninis modelis, kai žaidynės rengiamos ne viename mieste, o keliuose regionuose ar net kelių miestų konsorciumuose. Taip paskirstoma finansinė našta ir didinamas bendruomenių įsitraukimas.
Tokio masto renginys reikalauja milžiniškų vadybinių resursų. Pasak E. Jasinsko, praktiškai neįmanoma visų organizacinių funkcijų atlikti tik nacionaliniais pajėgumais.
„Tokio lygio renginiams samdomi tarptautiniai profesionalai. Jei turi finansinių išteklių, gali pasitelkti aukščiausio lygio vadybininkus ir ekspertus“, – teigia jis.
Olimpinis komitetas ir tarptautinės sporto organizacijos irgi teikia metodinę pagalbą, nustato reikalavimus, o šeimininkai prisiima finansinius įsipareigojimus, nuo transporto iki logistikos sprendimų.
Taigi vadyba šiuo atveju tampa globalios kompetencijos ir vietos administracinių gebėjimų sinteze.
Olimpinės žaidynės – ne tik sportas ir ekonomika, bet ir geopolitika. E. Jasinskas primena, kad sporto renginiai dažnai tampa vadinamosios „švelniosios galios“ instrumentu.
Kai kurios šalys siekia organizuoti didžiuosius sporto renginius tam, kad stiprintų tarptautinį įvaizdį ar nukreiptų dėmesį nuo vidaus problemų. Šis reiškinys tarptautinėje literatūroje vadinamas sportswashing.
„Sportas niekada nėra tik sportas. Tai ir reputacijos, ir tarptautinio pripažinimo klausimas“, – pažymi LSU prorektorius.
Kita vertus, teigiamas įvaizdis gali turėti ir realios ekonominės naudos, skatinti turizmą, investicijas, regionų žinomumą. Tačiau per didelis turistų srautas taip pat gali sukelti perteklinio turizmo problemų, su kuriomis šiandien susiduria tokie miestai kaip Venecija ar Barselona.
Žiemos žaidynėse neišvengiamai keliami ir klimato kaitos klausimai – dirbtinio sniego naudojimas, transporto emisijos, energijos suvartojimas.
Milano ir Kortinos organizatoriai įsipareigojo pereiti prie 100 proc. atsinaujinančios energijos sporto bazėse, kompensuoti CO₂ emisijas bei investuoti į miškų atsodinimą ir biologinės įvairovės projektus Alpių regione.
„Darnumo reikalavimai nuolat kyla. Tai, kas prieš 30 metų atrodė pažangu, šiandien jau gali būti laikoma nepakankama“, – pabrėžia E. Jasinskas.
Ekonomikos teorijoje skiriamos silpnojo ir stipriojo darnumo koncepcijos. Pirmoji leidžia gamtos kapitalą keisti žmogaus sukurtu kapitalu, jei bendra vertė nemažėja. Antroji teigia, kad kai kurie gamtos ištekliai – pavyzdžiui, sengirės – yra nepakeičiami ir negali būti kompensuojami infrastruktūra.
Šios diskusijos neišvengiamai lydi ir olimpines žaidynes.
Ar Milano ir Kortinos žaidynės taps sėkmės istorija? Atsakymas paaiškės ne iš karto.
„Tikrasis palikimas vertinamas po metų ar net dešimtmečių. Ar objektai bus naudojami? Ar studentų bendrabutis iš tiesų spręs būsto problemą? Ar transporto investicijos sumažins regioninę atskirtį?“ – svarsto E. Jasinskas.
Skirtingai nei kai kurių ankstesnių žaidynių rengėjai, Italija renkasi taupumo ir palikimo modelį. Jei šis modelis pasiteisins, Milano ir Kortinos žiemos olimpinės žaidynės gali tapti pavyzdžiu, kaip suderinti sporto prestižą, ekonominį racionalumą ir atsakomybę ateities kartoms.
