Žiemos olimpinės žaidynės šiandien yra vienas svarbiausių pasaulio sporto renginių, pritraukiantis milijonus žiūrovų ir tūkstančius sportininkų. Tačiau jų atsiradimas nebuvo nei savaime suprantamas, nei greitas – tai buvo kompromisų, kultūrinių skirtumų ir politinių sprendimų kelias.
Žiemos sportas iki olimpiados: Šiaurės Europos kelias
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje žiemos sporto šakos Europoje vystėsi netolygiai. Šiaurės Europos šalims – ypač Švedijai, Norvegijai ir Suomijai – slidinėjimas ar čiuožimas buvo ne pramoga, o kasdienio gyvenimo dalis žiemos metu. Šiame kontekste ypatingą reikšmę įgijo Šiaurės žaidynės (Nordic Games), kurios buvo organizuojamos 1901–1926 metais.
Šios tarptautinės žiemos sporto varžybos, laikomos tiesioginiu Žiemos olimpinių žaidynių pirmtakėmis. Jos buvo inicijuotos Švedijos sporto entuziasto, gero Pierre’o de Coubertino (Kuberteno) bičiulio Viktoro Balck‘o. Šių varžybų pagrindu vėliau susiformavo tarptautinis žiemos sporto varžybų modelis. V. Balck‘as pristatydamas Šiaurės žaidynes, visą laiką pabrėžė žiemos sportą kaip su šiaurės klimatu ir kultūra susijųsi reiškinį. Ilgą laiką šios žaidynės buvo laikomos alternatyva žiemos olimpinėms žaidynėms.
Nuo Nordic Games iki Šamoni
Lygiagrečiai regioninėms žiemos sporto tradicijoms, Tarptautinis olimpinis komitetas ieškojo būdų integruoti žiemos sportą į olimpinį judėjimą. 1908 m. Londono olimpinėse žaidynėse pirmą kartą pasirodė dailusis čiuožimas, o 1920 m. Antverpene – ledo ritulys. Šie bandymai parodė, kad žiemos sportas gali sėkmingai funkcionuoti olimpiniame formate.
Moderniųjų olimpinių žaidynių kūrėjas Pierre’as de Coubertinas siekė universalaus, visoms šalims bendro sporto projekto.
Tačiau žiemos sportas buvo akivaizdžiai regioninis: daugeliui šalių sniegas ir ledas paprasčiausiai nebuvo kasdienė realybė. Dėl to Tarptautinis olimpinis komitetas ilgą laiką vengė įtraukti žiemos sportus į oficialią olimpinę programą. Prieš Paryžiaus vasaros olimpines žaidynes 1924 m. Prancūzijos Alpėse, Šamoni mieste, buvo surengta tarptautinė žiemos sporto savaitė.
Taip buvo priimtas kompromisinis sprendimas, kad būtų išvengta politinių ir kultūrinių konfliktų su Šiaurės Europos šalimis. Tik po poros metu, atgaline data, 1926 metais buvo pripažintomis pirmosiomis Žiemos olimpinėmis žaidynėmis. Tai atvėrė kelią naujai olimpinio judėjimo tradicijai.
Lietuva ir pirmieji žingsniai
1928 m. Sankt Morico žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuva pirmą kartą dalyvavo šiame renginyje. Vienas iš sporto pradininkų Lietuvoje Kęstutis Bulota tapo pirmuoju Lietuvos sportininku Žiemos olimpinėse žaidynėse, startavusiu greitojo čiuožimo rungtyse ir ėjusiu garbingas Lietuvos delegacijos vėliavnešio pareigas.
Žiemos olimpinių žaidynių istorija rodo, kad sportas yra glaudžiai susijęs su kultūra, klimatu ir politiniais sprendimais. Šiandien ši istorija leidžia geriau suprasti ir šiuolaikines diskusijas apie žaidynių ateitį.
LSU dėstytojo Sauliaus Kavaliausko parengta informacija
