Vidmantas Vaičiulis apgynė daktaro disertaciją

Buvęs (2000-2004m.) LSU studentas, LSU SMD pirmininkas (2002-2004) Vidmantas Vaičiulis birželio 18d. LSMU apgynė daktaro disertaciją tema “Sergamumo ir mirtingumo nuo išeminės širdies ligos ryšys su meteorologiniais ir heliogeofizikiniais  veiksniais” (Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (09B). Disertacija rengta 2010–2015 m. Lietuvos sveikatos mokslų universitete Medicinos akademijos Aplinkos ir darbo medicinos katedroje. Mokslinis vadovas Prof. dr. Ričardas Radišauskas (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 09B).

Savo darbe V.Vaičiulis nagrinėjo įvairaus amžiaus vyrų ir moterų sergančių ūminiu miokardo infarktu ir išemine širdies liga bei meteorologinių ir heliogeofizikinių veiksnių ryšį mirtingumui, nustatė, kad:

1. Kauno miesto vyrų ir moterų sergamumas ūminiu miokardo infarktu (ŪMI) ir mirtingumas nuo išeminės širdies ligos (IŠL) per 2000–2010 m. laikotarpį reikšmingai nepakito. Tačiau pokyčių buvo nustatyta 2000–2004 metais, kai 55–64 metų vyrų grupėje sergamumas ŪMI didėjo vidutiniškai po 5,1 proc. kasmet, ir 2005–2010 metais, kai ≥65 metų moterų grupėje sergamumas kasmet vidutiniškai mažėjo po 5,3 proc.

2. Vidutinės oro temperatūros, atmosferos slėgio ir maksimalaus vėjo greičio vidutinės metinės reikšmės per 2000–2010 metų laikotarpį turėjo tendenciją mažėti, tačiau minimalios santykinės oro drėgmės, kritulių sumos ir saulės spindėjimo trukmės reikšmių tendencijos kasmet nežymiai didėdavo. Karščio ir šalčio bangų skaičius ir jų trukmė kasmet buvo skirtingos. Daugiausia karčio periodų (po 4) buvo nustatyta 2001, 2006 ir 2007 m. Ilgiausiai trukusi karščio banga buvo nustatyta 2003 m. (18 dienų). Daugiausia šalčio periodų (3) buvo nustatyta 2010 m. Ilgiausiai trukusi šalčio banga (8 dienos) buvo užregistruota 2003 m. Vertinant heliogeofizikinio aktyvumo pokyčius buvo nustatyta, kad 2006 m. buvo riba, nuo kurios saulės rodiklių intensyvumas maksimaliai sumažėjo arba visai išnyko. Heliogeofizikinis intensyvumas didžiausias buvo 2000–2003 m. 

3. Mažiausias vidutinis ŪMI atvejų skaičius beveik visose amžiaus grupėse (išskyrus 25–54 metų amžiaus moterų grupę) buvo nustatytas vasaros sezono metu. Didžiausias vidutinis mirčių nuo IŠL atvejų skaičius buvo nustatytas žiemos sezono metu 55–64 metų amžiaus vyrų grupėje. Likusiose amžiaus grupėse (vyrų ir moterų) statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta.

4. Vertinant meteorologinių ir heliogeofizikinių veiksnių ryšį su ŪMI ir mirtimis nuo IŠL buvo nustatyta, kad:

• Statistiškai reikšmingai vidutinis ŪMI atvejų skaičius buvo didesnis, kai vidutinė aplinkos oro temperatūra svyravo nuo 0 iki 5 °C, o minimali santykinė oro drėgmė – nuo 61 iki 72 proc. Vidutinis ŪMI atvejų skaičius buvo statistiškai reikšmingai mažesnis, kai atmosferos slėgio reikšmės svyravo nuo 1017,9 iki 1022,3 hPa, minimali santykinė oro drėgmė buvo nuo 73 iki 83 proc., o vidutinė maksimalaus vėjo reikšmė neviršijo 10 m/s. Vidutinis mirčių nuo IŠL atvejų skaičius buvo reikš­mingai didesnis esant 5,1–10,9 °C temperatūrai ir maksimaliam vėjo grei­čiui nuo 12 iki 27 m/s. Reikšmingai mirčių nuo IŠL vidutinis atvejų skaičius buvo mažesnis minimaliai santykinei oro drėgmei esant nuo 48 iki 60 proc., o paros kritulių kiekiui nuo 2 iki 4,7 mm.

• vidutinis ŪMI ar mirčių nuo IŠL atvejų skaičius esant šalčio ir karščio bangoms keitėsi nevienodai; esant šalčio bangoms reikšmingai vidutinis ŪMI atvejų skaičius buvo didesnis 55–64 metų vyrų ir 25–54 metų moterų grupėse. Vidutinis mirčių skaičius buvo reikšmingai didesnis 55–64 metų vyrų grupėje. Karčio bangų metu ir po jų nei vidutinis ŪMI, nei mirčių nuo IŠL atvejų skaičius nedidėjo.
• esant staigiems vidutinės temperatūros (≥5 °C), atmosferos slėgio (≥10 hPa) ir minimalios santykinės oro drėgmės (≥15 proc.) pokyčiams per trumpą laiką (tarp dviejų arba daugiau parų iš eilės), vidutinis ŪMI ir mirčių nuo IŠL skaičius buvo statistiškai rikšmingai didesnis vyrų ir moterų grupėse nuo 55 metų amžiaus (išskyrus, esant staigiems at­mosferos slėgio pokyčiams, tada vidutinis mirčių nuo IŠL atvejų skaičius reikšmingai didesnis buvo vyrų ir moterų grupėse nuo 25 iki 54 metų amžiaus).
• dominuojant didžiausio intensyvumo geomagnetiniam aktyvumui (GMA) (Ap>30), vidutinis ŪMI atvejų skaičius buvo statistiškai reikšmingai didesnis 25–54 metų amžiaus vyrų grupėje. Vyraujant nepastovaus intensyvumo GMA (8≤Ap<16) vidutinis mirčių nuo IŠL atvejų skaičius buvo didesnis ≥65 metų amžiaus vyrų grupėje. Pritaikius paskubos ir atsilikimo modelius buvo nustatyta, kad vidutinis ŪMI atvejų skaičius 25–54 metų vyrų grupėje buvo didesnis trečią dieną po to, kai GMA intensyvumas buvo Ap≥16. Vidutinis mirčių nuo IŠL atvejų skaičius buvo reikšmingai didesnis 65 metų ir vyresnių vyrų bei moterų grupėse antrą dieną po to, kai GMA intensyvumas buvo Ap≥16.
• pasireiškus M+X (vidutinis ir didžiausias intensyvumo lygiai) saulės žybsnių intensyvumui vidutinis susirgimų ŪMI atvejų skaičius buvo statistiškai reikšmingai didesnis 55–64 metų amžiaus vyrų (antrą dieną po saulės žybsnių) ir moterų (tą pačią dieną) grupėse.
• veikiant padidėjusiam protonų srautui (≥860 000 MeV) vidutinis ŪMI (viena diena prieš padidėjant protonų srautui) ir mirčių nuo IŠL atvejų skaičius (dvi dienos prieš padidėjant protonų srautui) buvo reikšmingai didesnis 25–54 metų vyrų grupėje.

Doc. Dr. Birutė Statkevičienė