Nuo paidotribo iki fizinio ugdymo mokytojo: daugiau kaip du tūkstančius metų besikeičianti profesija

UNESCO iniciatyva nuo 1994 m. spalio 5-ąją pradėta švęsti Pasaulinė mokytojų diena. Būtent spalio 5-oji pasirinkta neatsitiktinai – tą dieną 1966 m. Paryžiuje buvo priimta UNESCO ir Tarptautinės darbo organizacijos rekomendacija dėl mokytojų statuso – vienas svarbiausių tarptautinių dokumentų, apibrėžusių mokytojų teises ir pareigas, profesinio rengimo, tobulėjimo bei darbo sąlygų principus.

2026-ieji šiuo požiūriu simboliniai – nuo šios rekomendacijos priėmimo sukanka 60 metų.

Per šešis dešimtmečius mokykla pasikeitė neatpažįstamai. Į klasę atėjo kompiuteriai, internetas, išmanieji telefonai, o dabar – ir dirbtinis intelektas. Keitėsi mokiniai, ugdymo metodai ir visuomenės lūkesčiai mokytojui.

Keitėsi ir fizinio ugdymo mokytojas.

Tačiau kiek sena ši profesija? Kada atsirado žmogus, kurio užduotis buvo mokyti jauną žmogų judėti? Ir ką bendra gali turėti Senovės Graikijos paidotribas, XVIII a. pedagogas, XIX a. gimnastikos mokytojas ir šiandien sporto salėje išmanųjį laikrodį ar dirbtinio intelekto priemones naudojantis fizinio ugdymo mokytojas?

Norėdami atsakyti į šiuos klausimus turime grįžti į prieš daugiau kaip du tūkstančius metų – į Senovės Graikiją.

Paidotribas – fizinio ugdymo mokytojo pirmtakas?

Senovės graikų ugdymo idealas paideia apėmė ne tik protinį ir moralinį, bet ir fizinį jauno žmogaus ugdymą. Fiziniai pratimai buvo svarbi jaunuolio rengimo gyvenimui ir pilietinei bendruomenei dalis.

Tačiau kalbėdami apie antikinį ugdymą turime atskirti kelias skirtingas figūras, kurių pavadinimai šiandien kartais painiojami.

Paidagōgos – žodis, iš kurio kilo mūsų „pedagogas“, – klasikinėje Graikijoje dar nereiškė mokytojo dabartine prasme. Tai dažniausiai buvo šeimai priklausantis vergas, lydėjęs berniuką į mokyklą ar palestrą, prižiūrėjęs jo elgesį ir saugumą.

Fizinių pratimų mokytojas buvo paidotribas (paidotribēs). Jis mokė berniukus ir jaunuolius bėgimo, šuolių, imtynių, metimų ir kitų fizinių pratimų.

Įdomi ir pati žodžio kilmė. Graikų pais, paidos reiškia „vaikas“, o tribō – perkeltine prasme „mankštinti, lavinti, treniruoti“. Taigi paidotribas buvo vaikų fizinio lavinimo ir pratimų mokytojas.

Greta jo veikė gymnastēs – labiau specializuotas fizinio rengimo žinovas, kurį, labai sąlygiškai vartojant šiuolaikinę analogiją, galėtume palyginti su treneriu.

Dar kitokį vaidmenį atliko gymnasiarchos – gimnaziarchas. Jis nebuvo paprasčiausiai dar vienas fizinių pratimų mokytojas. Ypač helenistiniu laikotarpiu gimnaziarchas tapo gimnaziono veiklą, drausmę, finansus, varžybas ir jaunuolių ugdymą prižiūrinčiu pareigūnu.

Taigi labai supaprastintai antikinę „ugdymo komandą“ galėtume įsivaizduoti taip: paidagōgos lydėjo ir prižiūrėjo, paidotribēs mokė fizinių pratimų, gymnastēs specializuotai treniravo, gymnasiarchos organizavo ir prižiūrėjo gimnaziono veiklą.

Šiuolaikinių profesijų pavadinimų tiesiogiai perkelti į Antiką negalime. Tačiau pati idėja jau buvo pažįstama: jauno žmogaus fiziniam ugdymui reikia specialių žinių ir gebėjimų turinčio žmogaus.

Nuo riterio rengimo iki žmogaus ugdymo

Viduramžių Europoje antikinė fizinio ugdymo tradicija transformavosi. Fizinis rengimas daugiausia buvo susijęs su kariniu pasirengimu ir aukštuomenės gyvenimu. Jaunieji kilmingieji mokėsi jodinėti, fechtuotis, medžioti, imtis ir naudoti ginklus.

Renesanso epochoje kartu su susidomėjimu Antikos kultūra sugrįžo ir mintis, kad žmogaus ugdymas neturėtų apsiriboti vien protu. Humanistai vis dažniau kalbėjo apie harmoningą asmenybės ugdymą, kuriame savo vietą turi kūnas, judėjimas ir sveikata.

Tačiau iki fizinio ugdymo kaip savarankiško mokyklinio dalyko dar buvo toli.

Johnas Locke’as: sveikas kūnas ir sveikas protas

Svarbiu posūkiu tapo XVII a. pabaigos pedagoginės idėjos. 1693 m. anglų filosofas Johnas Locke’as paskelbė Some Thoughts Concerning Education.

J. Locke’as daug dėmesio skyrė vaiko sveikatai, grūdinimui, judėjimui ir fiziniam atsparumui. Jo požiūriu, kūno ugdymas yra ne priedas prie „tikrojo“ ugdymo, bet visapusiško žmogaus formavimo dalis.

Kartais J. Locke’ui priskiriamas ir pats termino physical education įvedimas. Tačiau čia reikėtų būti atsargiems: patikimiau jį laikyti vienu svarbiausių anglų džentelmenų ankstyvosios fizinio ugdymo sampratos formuotojų, o ne kategoriškai teigti, kad jis pirmasis istorijoje pavartojo šį terminą.

XVIII amžius: fiziniai pratimai ateina į mokyklą

Dar vienas svarbus lūžis įvyko XVIII a. pabaigoje Vokietijos žemėse. Filantropininkų pedagoginis judėjimas siekė praktiškesnio, vaiko prigimtį ir visapusišką raidą labiau atitinkančio ugdymo.

1774 m. Johanno Bernhardo Basedowo Desau įsteigtame Philanthropinum fiziniams pratimams buvo skirta reikšminga vieta.

Ypač svarbiu fizinio ugdymo istorijos veikėju tapo Johannas Christophas Friedrichas GutsMuthsas (1759–1839). Dirbdamas Schnepfenthalio mokykloje jis sistemino vaikams skirtus fizinius pratimus, o 1793 m. paskelbė Gymnastik für die Jugend („Gimnastika jaunimui“).

Fiziniai pratimai čia buvo suvokiami ne vien kaip pramoga, karinis pasirengimas ar varžymasis, bet kaip pedagoginė priemonė.

Šiuolaikinio fizinio ugdymo mokytojo profesijos kontūrai darėsi vis aiškesni.

1805-ieji: fizinio ugdymo idėjos Vilniuje

Šioje Europos fizinio ugdymo istorijoje Lietuva nėra vien vėlyva stebėtoja.

Vienas įdomiausių vardų – Vilniaus universiteto profesorius, gydytojas ir chemikas Andrius Sniadeckis (Jędrzej Śniadecki, 1768–1838).

1805 m. Vilniuje leistame Dziennik Wileński jis paskelbė darbą O fizycznem wychowaniu dzieci („Apie vaikų fizinį ugdymą“).

A. Sniadeckiui fizinis ugdymas nebuvo vien gimnastikos pratimų rinkinys. Jis fizinį aktyvumą siejo su vaiko sveikata, higiena, mityba, amžiumi, fizine ir protine raida.

Todėl kalbėdami apie fizinio ugdymo idėjų istoriją Lietuvoje galime pagrįstai sakyti: jau XIX a. pradžioje Vilniuje buvo sistemiškai svarstoma, kaip fiziškai ugdyti vaiką.

Tai svarbi grandis tarp Apšvietos epochos pedagoginių idėjų ir vėliau susiformavusios profesionalios fizinio ugdymo mokytojo profesijos.

XIX amžius: gimsta gimnastikos mokytojas

XIX a. Europoje susiformavo kelios nacionalinės fizinio ugdymo sistemos.

Vokietijos žemėse Friedrichas Ludwigas Jahnas plėtojo Turnen tradiciją. Švedijoje Pehras Henrikas Lingas kūrė savitą gimnastikos sistemą, o 1813 m. Stokholme pradėjo veikti institucija, tapusi vienu svarbiausių profesionalių gimnastikos specialistų rengimo centrų.

Kai gimnastika pradėta įtraukti į mokyklų programas, kilo esminis klausimas, kas turi jos mokyti. Atsakymas darėsi vis aiškesnis – tam reikia specialiai parengto žmogaus.

XIX a. mokyklose vis dažniau buvo sutinkamas gimnastikos mokytojas – specialistas, kuriam jau reikėjo ne tik pačiam mokėti atlikti pratimus, bet ir žinoti, kaip jų mokyti kitus.

Nuo gimnastikos  prie sporto ir kūno kultūros

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje fizinio ugdymo turinys darėsi platesnis. Gimnastikos dominavimą papildė sportiniai žaidimai, lengvoji atletika, plaukimas, šokis, įvairios veiklos lauke ir sparčiai populiarėjantis modernusis sportas.

Keitėsi ir mokytojas. Jam jau reikėjo ne tik parodyti pratimą, bet ir mokyti sporto technikos, organizuoti žaidimus, lavinti fizines ypatybes, rūpintis mokinių sveikata ir suprasti pedagoginius ugdymo principus. XX a. įvairiose šalyse įsitvirtino fizinio auklėjimo, fizinio lavinimo, kūno kultūros ir fizinio ugdymo mokytojo sampratos.

Profesija galutinai tapo švietimo sistemos dalimi.

Lietuvos kelias

Lietuvoje profesionalaus fizinio ugdymo mokytojo istorija glaudžiai susijusi su XX a. I pusės valstybės švietimo ir kūno kultūros sistemos kūrimu.

Svarbus žingsnis buvo 1932 m. Kaune įsteigti Kūno kultūros rūmai. O 1934 m. Kaune pradėję veikti Aukštieji kūno kultūros kursai turėjo labai konkrečią užduotį – rengti specialistus, tarp jų – ir mokyklų kūno kultūros mokytojus.

Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m., Kaune buvo įsteigtas Lietuvos valstybinis kūno kultūros institutas. Per vėlesnius dešimtmečius institucijos pavadinimas ir struktūra keitėsi, o šiandien šią akademinę tradiciją tęsia Lietuvos sporto universitetas.

Taigi fizinio ugdymo mokytojo profesijos istorija Lietuvoje neatsiejama nuo Vilniaus universitete XIX a. pradžioje plėtotų fizinio ugdymo idėjų ir XX a. Kaune susiformavusios profesionalios specialistų rengimo sistemos.

Nuo pavienio mokytojo iki profesinės bendruomenės

Profesijos brandą rodo ne tik universitetinis specialistų rengimas. Mokytojai pradėjo jungtis į profesines organizacijas.

Lietuvoje fizinio ugdymo mokytojus vienija Lietuvos fizinio ugdymo mokytojų asociacija (buvusi Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacija) ir regioninės mokytojų organizacijos.

Ypač aktyviai veikia Respublikinė ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacija (RIUKKPA) vienijanti fizinio ugdymo specialistus besidarbuojančius vaikų darželiuose.

Lietuvos mokytojai yra ir platesnės Europos profesinės bendruomenės dalis. Nacionalines fizinio ugdymo organizacijas vienija EUPEA – European Physical Education Association, savo veiklą grindžianti iškalbinga idėja „No Education without Physical Education“ („Nėra ugdymo be fizinio ugdymo“).

Dar senesnę tarptautinio bendradarbiavimo tradiciją plėtoja 1923 m. įkurta FIEPS – International Federation of Physical and Sport Education.

Fizinio ugdymo mokytojo profesiją su universitetais ir moksliniais tyrimais glaudžiai sieja AIESEP – International Association for Physical Education in Higher Education.

Taigi šiandien fizinio ugdymo mokytojas jau nėra vienas sporto salėje dirbantis specialistas. Jis priklauso nacionalinei ir tarptautinei profesinei bendruomenei, kuri diskutuoja apie fizinio ugdymo kokybę, mokytojų rengimą, įtrauktį, fizinį raštingumą ir profesijos ateitį.

Kūno kultūros mokytojas tampa fizinio ugdymo mokytoju

Didžiąją XX a. dalį fizinio ugdymo pamokose daug dėmesio buvo skiriama fiziniam pajėgumui, sporto technikai, normatyvams, disciplinai ir sportiniams gebėjimams.

XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje požiūris pradėjo keistis. Vis svarbesnis tapo klausimas ne tik, ką mokinys gali atlikti, bet ir ar jis norės ir gebės būti fiziškai aktyvus, kai baigs mokyklą.

Tai iš esmės keičia fizinio ugdymo mokytojo misiją.

Šiuolaikinis mokytojas moko ne vien bėgti, šokti, mesti kamuolį ar atlikti gimnastikos pratimą. Jis padeda vaikui pažinti savo kūną, suprasti fizinio aktyvumo reikšmę sveikatai, bendradarbiauti, patirti judėjimo džiaugsmą ir atrasti sau tinkamą fizinio aktyvumo formą.

Todėl vis dažniau kalbame apie fizinį raštingumą ir visą gyvenimą trunkančio fizinio aktyvumo ugdymą.

O kaip šiandien gyvena fizinio ugdymo mokytojas?

Istorija pasakoja, kaip profesija keitėsi. Tačiau ji neatsako į kitą svarbų klausimą – kaip savo profesiją šiandien mato patys fizinio ugdymo mokytojai.

Su kokiais iššūkiais jie susiduria? Ar pasikeitė mokiniai? Ar mokykloje fiziniam ugdymui skiriama pakankamai dėmesio? Kaip mokytojų darbą keičia įtraukusis ugdymas, technologijos ir dirbtinis intelektas? Ar šiandieninis mokytojas rekomenduotų jaunam žmogui pasirinkti šią profesiją?

Kviečiame Lietuvos fizinio ugdymo mokytojus dalyvauti trumpoje apklausoje „Fizinio ugdymo mokytojas šiandien: profesijos iššūkiai ir ateitis“.

Anketa fizinio ugdymo mokytojams

Apibendrintais mokytojų atsakymais papildysime pasakojimą apie profesiją, kurios istorija prasidėjo gerokai anksčiau, nei atsirado šiuolaikinė mokykla.